A little magic

Sveika, nepažįstamoji....

"Elizabete Fabre, prašau eiti su manimi" pasakė į istorijos pamoką įsiveržusi socialinė darbuotoja. Susirinkusi visus daiktus tingiai pakilau iš suolo ir nusekiau apkūnią, pusamžią moteriškę iki direktoriaus kabineto. 

"Prisėskite ir laukite kol bus jūsų eilė, geros dienos" pasakė ir dingo už sunkių ąžuolinų durų koridoriaus gale. Prisėdau ant suolelio ir bandžiau įjungti savo kiek aplamdytą po vakarykščio Marios išpuolio mobilujį. Šiaip ne taip jis įsijungė. Pasitikrinau socialinius tinklus. Juose nieko gero nebuvo, kas gi gero bus tokios nevykelės gyvenime. Pagaliau sulaukiau savo eilės eiti į kabinetą pas direktorių. 

Buvau išklausinėta kodėl nevilkiu uniformos ir nelankau pamokų. Teko rašyti pasiaiškinimą. Grąsino, kad išmes, bet juk mano pažymiai puikūs! Šita skylė, mane žudo.

*****

"Malboro touch, duokite" paprašiau moters, kuri dirbo kioskelyje, netoli mokyklos, vos, tik išsiaiškinau dėl vakarykščio puoliau lauk iš ten. 

"Be pažymėjimo neparduodu, atleiskite" atsakė maloniai.

"Galbūt aš galėčiau padėti?" pasigirdo sodrus balsas man už nugaros, smarkiai krūptelėjau ir staigiai atsisakau. Šokiruota stebėjau Aleksį. "Aš turiu pažymėjimą" toliau stovėjo įsmeigęs į mane vandens žalumo spalvos žvilgsnį ir saldžiai šypsojos. "Pažymėjimų reikia visur, čia ne tas tavo, kaip ten jis... Tulūzas"

"Gerai" padaviau jam 10 eurų banknotą.

"Rūkymas žudo, ar žinojai?" ironiškai šypsojosi, tiesdamas cigarečių pokelį ir grąžą.

*****

Kiek galėdama greičiau sprukau nuo to bepročio į artimiausia bromą ir apsiraudojau. Nežinau kiek laiko tai truko... Pakėlusi galvą prieš save pamačiau vaikiną. Aukštas, plaukai susukti į kuodelį, nedidelė barzdelė, o rankos, bent jau plaštakos išmargintos tatuiruotėmis. Nutrinti, šviesiai mėlini džinsai ir languoti marškiniai... Jis kvepėjo dažais ir tabaku, nejuokauju. Lėtai atsistojau išsitiesadama pilnu ūgiu. Buvau jam vos iki krūtinės, gal kiek mažiau. 

"Sveika, nepažįstamoji" pasakė žvelgdamas į mane iš aukšto. Atrodė, lyg iš kitos planetos, toks netikras, norėjosi jį paliesti. 

"Sveikas" sukuždėjau žvelgdama patinusiom akim. 

"Aš Matijas, o tu kuo vardu?" draugiškai ištiesė ranką, lyg senam geram bičiuliui.

"Lizė" Matijas tvirtai suspaudė mano ledinį delniuką, savo šiltam delne. Pati nejausdama šyptelėjau, jis tikras. 

*****

"Štai ir atėjom" pasakiau, kai sustojom prie seno kaip pasaulis daugiabučio.

"Tu gyveni senamiesty? Lize, kodėl ankščiau nesakei? Juk tai nuostabu!" džiugavo Matijas.

"Galbūt todėl, kad susipažinom prieš keletą valandų ir man jau pats metas grįžti" ranka švystelėjau lango link ir lengvai šyptelėjau, kur ką tik sujudėjo sunkios užuolaidos, Noah viską matė, velnias. 

"Na tuomet, iki, pasimatymo, paskambinsiu tau!" šuktelėjo pavymui, dingdamas tamsoje....

*****

Sunkiai kilau laiptais iki mūsų naujųjų namų. Tikrai nenorėjau sutikti Noah, bet mano nelaimei sutikau, jis sėdėjo svetainėj ir stebėjo laukujes duris. Laukė, kol pareisiu.

"Kas jis?" paklausė sukryžiuodamas rankas ant krūtinės.

"Ne tavo prakeiktas reikalas" trenkiau kambario durim ir kritau kniupščia ant lovos. Girdėjosi grėsmingi Noah žingsniai. O viešpatie ir vėl tie nesibaigiantys pamokslai...

"Nekalbėsi taip su manim, aš tau neleisiu ir atrakink tas prakeiktas duris" plūdosi kitoje pusėje, kaip pašėlęs tampydamas rankeną. Įsikniaubiau į pagalvę kiek tik turėjau jėgų. "Lize, ar girdi mane?" šaukė. "Lize" klykė nesavu balsu ir trankė per duris. 

"Atstok nuo manęs" tyliai kartojau įsikniaubus į pagalvę iki tol kol tai išaugo į klyksmą, rėkiau kaip koks skerdžiamas gyvulys, galiausiai viskas baigėsi begaline rauda. Noah sėdėjo ant lovos krašto ir glostė pečius. Kvailė, pamiršau, kad jis turi atsarginį raktą.

"Lize, mano mažyle, ar supranti, kad mes likom vieni?" tyliai kalbėjo pirštų galais liesdamas plaukus. "Ne tu viena viską praradai.  Ne tu viena. Pati supranti, kad ne šiaip sau čia persikrautėm. Aš tiesiog noriu pamišt viską, užaugint tave, kad tavo mama ir tėtis didžiuotųsi, noriu, kad baigtum mokyklą, noriu, kad susikurtum naują gyvenimą. Ten jau nieko nebeliko, Lize, mes niekada nebegrįšim, ten iš kur atėjom"

"Noah" tyliai sukuždėjau ir suspaudžiau jo ranką. Ji tokia pat geliančiai ledinė kaip ir mano. Šyptelėjau ir vėl prapliupau raudoti.

*****

Senai buvo tokia neapsakomai sunki naktis. Sapnavau kaip dega mūsų senieji namai Tulūze. Vėl viskas iš naujo, o dar ryte reiks keltis į tą velnio skylę...