A little magic

Nevykelė

"E, žiūrėk kur vaikštai" suriko vaikinas į kurį atsitrenkiau bėgdama link kabineto. 

"Atsiprašau" siuniurnėjau ir įsmukau į istorijos klasę. 

"Štai ir pirmieji pavėlavimai. Vardas, pavardė?"  mokytojas atsivertė savo užrašus.

"Elizabetė Fabre" tyliai pasakiau jausdama visų buvusių klasėje žvilgsnius. 

"Naujokė?" paklausė kiek nustebęs.

Linktelėjau galva.

"Gerai, sėsk prie panelės Antoine" 

Pasižiūrėjau į jį nesupratusiu žvilgsniu.

"Galinis suolas prie lango" 

Kiek baikščiai prisėdau prie naujosios suolo draugės ir atsiverčiau istorijos vadovėlį. Kaip bebūtų keista ji su manimi nekalbėjo, net nežvilgtelėjo visą pamoką. Šita mokykla pradeda mane užknisti vien, tik dėl čia besimokančių žmonių draugiškumo. Dėkui Dievui, čia buvo paskutinė pamoka šioj skylėj. Net nenoriu prisiminti pietų pertraukos, vien pagalvojus skauda skrandį. Ištėkšti visą padėklą maisto ant populiariausio vaikino mokykloje, taip aš turiu sugebėjimų. Jeigu jis šiandien manęs nenužudys viskas bus tvarkoj.

Stengiausi kuo greičiau išsinešdinti iš mokyklos. Tikrai nenoriu susidurti su tuo blogu berniuku dar kartą. Mokiniai miniomis plūdo iš licėjaus. Stengiausi įsimaišyti į minią ir kuo greičiau nusigauti į metro. Deja, bet tam išsipildyti nebuvo lemta. Nubėgus pusę laiptų užkliuvau už bato raištelio ir nukritau tiesiai prie blogo berniuko kojų. Taip, to pačio ant kurio šiandien ištėškiau savo pietus. Man galas pamaniau, stengadamasi atsikelti nuo šalto grindinio. Aplink galėjai girdėti pašaipų juoką ir skvarbius žvilgsnius stebinčius šią situaciją. 

"Oh, čia tu" pasakė piktai, bet jo akise galėjai matyti linksmas ugneles. 

Nieko nesakiau, smarkiai išraudusi nuleidau galvą ir norėjau eiti, bet mane sustabdė du jo draugai užstodami kelią. 

"Ne per daug kaip vienai dienai?" tęsė savo kalbą, tuo pačiu arogantišku ir šaltu it ledas balsu. 

Nieko nesakiau, jaučiau ašaras besitvenkiančias akyse. 

"Atsakyk kai klausiu, nevykėle" suriko jis man į veidą ir stipriai timptelėjo už riešo. 

*******

"Ei kas buvo?" klausinėjo kitoje durų pusėje Noah.

"Atstok" surikau per ašaras, lūžinėjančiu balsu. Rodos laukia ilgas vakaras. 

*******

"Lize, kelkis" judino mano petį Noah.

"Neisiu į tą skylę" suburbėjau. 

"Kelkis" surėkė. 

Pavarčiau akis ir susiruošiau į licėjų. mokyklinis sijonas ir švarkas po vakar murzini, ir kiek aptrinti. Juodi džinsai, balta maikutė ir juodas švarkas tiks idealiai. Persimetusi knygas nužingsniavau į virtuvę, kur mano tėčio brolis dvynys Noah plikė arbatą. 

"Noah, galiu šiandien neiti į mokyklą. Man skauda galvą." imiau žysti prisėdusi ant aukštos kėdės. 

"Tau skauda galvą nuo tada kai čia atvažiavome, todėl eisi ir jokių kalbų" nukirto, uch kartais jis būna tikrai nepakenčiamas. 

"O kur tavo uniforma?" paklausė tempdamas link mokyklos. 

"Vakar nukritau nuo laiptų" sumurmėjau. 

"Na gi, Lize. Einam greičiau ir taip vėluoju" 

Buvome kitoje gatvės pusėje nei licėjus, Noah užsimanė nusipirkti kavos. Laukiau jo atsisėdusi lauke ant pinto fotelio. Pagaliau jis išėjo draugiškai kalbėdamas su mano.... skriaudiku?!

"Lizę, jis tave nuves į licėjų, o aš skubu į darbą geros dienos" sumalė greitai ir pasišalino palikdamas tik kavos aromatą po savęs.

"Lize, gal malonėsi eiti, nes pavėluosim?" paklausė pašaipiai. 

Linktelėjau galvą ir pėdinau greta jo. 

"Elizabeth pilnas vardas, o Lizė trumpinys?" paklausė stoviniojant prie perėjos. 

Linktelėjau galva, bijojau jam žodi pratarti, tikrai. 

"Aš Aleksis" pasakė trumpai.

Vėl linktelėjau galva. 

Buvom jau beįeiną per sunkias ąžuolines duris, kai Aleksis sustabdė mane paimdamas už alkūnės. Krūptelėjau iš išgąsčio. Pažvelgiau į jo ranką slystančią žemyn link delno, tada į akis kuriose žaidė velniukai. Žiūrėjau klausiamu žvilgsniu. 

"Atsiprašau" tyliai pasakė ir spustelėjęs delną pranyko paauglių minioje.