A little magic

Aleksis

Stovėjau koridoriuje bandydama suvokti kas rašoma tam sumautam tvarkarašty. Nieko nesuprantu. Paskutiniu metu aš nieko nebesuprantu. Jau savaitė laiko kai čia mokausi ir žinot ką, norėčiau kuo greičiau dingti. Praradusi kantrybę su tvarkaraščiu sukišau jį į rankinę ir atsistojusi nuo palangės nusižingsniavau į kavinę esančią kitoje kelio pusėje. Neisiu į tą sumautą pamoką. Nusipirkusi kavos atsisėdau tolimiausiame kampelyje iš kurio matėsi visa kavinė. Deja, bet manęs visiškai nedomino veiksmas aplinkui, todėl įnikau skaityti. Negirdėjau kas vyksta aplink mane. Kai išgurkšnojau visą kavą patraukiau akis nuo knygos ir spygtelėjau. Prie mano stalelio, na priešais mane sėdėjo Aleksis ir spaudinėjo kažką telefone.

"O jau baigei skaityt" sarkastiškai pasakė, vos išgirdės mano klyktelėjimą.

Linktelėjau galva.

"Žinai, aš kartais suabejoju ar tu moki kalbėti."

Jeigu tavęs taip nebijočiau dabar paprašyčiau tavo pagalbos aiškinantis gramatiką, pagalvojau ir ėmiau ieškoti piniginės. Norėjau nusipirkti dar kavos.

"Kodėl tu su manim nekalbi?" paklausė, kai padėjau ant stalo naują popierinį puodelį kavos.

"Nežinau" tyliai pasakiau ir atsiverčiau knygą kur ir baigiau skaityti.

"Tu manęs bijai" pasakė pergalingai.

Jaučiau kaip mano veidas išraudo, o rankos ėmė drebėti. Bandžiau greitai susimesti daiktus į rankinę ir sprukti iš čia. Aleksis sėdėjo ir stebėjo kiekvieną mano judesį. Mačiau, kad jis mėgaujasi mano sumišimu.

*******

pasišalinusi is kavinės greitai grįžau namo. Lietus plovė namų langus ir nė nemanė sustoti. Pasidariusi puodelį arbatos sėdėjau susirangius ant palangės virtuvėje ir stebėjau gatvę. Nusprendžiau daugiau gyvenime neiti į tą sumautą licėjų. 

Gulėjau lovoje, buvo kiek po vienuoliktos vakaro, kai Noah grįžo namo. Girdėjosi juokas, moters juokas. Keista. Ryt ryte reiks viską išsiaiškinti. 

******

"O žiūrėk, čia ta kur nusirideno nuo laiptų" ir panašios rekplikos lydi mane jau ilgą laiką einant koridoriumi. Bet čia dar nieko tokio palyginti su tuo kas nutiko per pietus. 

Valgykloje sėdėjau ir šakute knibinėjau sumuštinį su vištieną kai prie mano stalelio prisėdo kažkokia mergina su drauge. Keista. 

"Atstok nuo Aleksio. Jis mano. Supratai, naujoke?" paklausė ir įsižiūrėjo į mano akių gelmes mergina, kuri turėjo tamsiai rudas akis ir ilgus kaštoninius plaukus. "Aš klausiu ar supratai mane" sušuko ji, o visų žvilgsniai nukrypo į mūsų trejetą. Sunkiai kvėpavau. Jaučiau kaip rankos ima drebėti. Lėtai linktelėjau galvą, tarsi sakydama, kad sutinku apie Aleksį pamiršti. 

Merginos draugė timptelėjo ją už rankos patraukdama nuo manęs. Dabar jau nebejutau jos kvėpavimo man į veidą.

"Maria, einam. Neverta prasidėt su šiukšlėm" pasakė juodaplaukė jos draugė ir juodvi išplaukė iš valgyklos. Vos joms pasišalinus visi pradėjo šnibždėtis. Garantuoju apkalbinėjo, tai kas ką tik įvyko. Nužvelgiant valgyklą mano akys sugavo Aleksio žvilgsnį. Greitai nusukau akis į šalį ir pasišalinus iš įvykio vietos susiradau prancūzų kalbos kabinetą. Susmukau paskutiniame suole ir nuleidusi galvą į knygą kartojausi gramatikos taisykles. Jaučiau ašaras besitvenkiančias akyse ir striginėjantį vaizdą. Viena sudužo ant sąsiuvinio lapo, kita pasekė jos pavyzdžiu. Po kelių akimirkų jau du upeliai sruvo mano šiltais skruostais. Klasėj buvo dar pora mokinių, kurie nekreipė į mane jokio dėmesio, todėl palikusi savo daiktus nuėjau į merginų tualetą, nusivalyti nubėgusio tušo. Grįžusi radau mano daiktus apžiūrinėjančias Maria ir jos draugę. Priėjau prie suolo. Maria į mane metė mano tašę. Laimei ją pagavau. Daiktai atbula ranka buvo nustumti nuo stalo ir negailestingai krito ant žemės. Pasilenkiau jų surinkti. Žinojau, kad vėl buvau visų aplink stebima. Man atsibodo gyventi. Vienas iš įvykio stebėtojų buvo Aleksis jis stovėjo tarpdury. Susirinkus visus daiktus prasibroviau pro jį ir pasileidau koridoriumi. Lauke stovėjo rūkas, nelijo. Lėtai žingsniavau link metro stotelės. Antrą dieną grįžtu iš mokyklos praėjus vos trims pamokoms. Gyvenimas užknisa.