Rules ➳ l.h

(4.1) „I Like You"

"Kalė" sutrikau, nuo jo tokių žodžių.

"O dabar išlipk!" suriko jis.

"Tu rimtai?" pakėliau antakius.

"Išlipk!!" apstulbusi išlipau iš mašinos užtrenkdama dureles. Nieko nelaukęs jis pradingo iš mano akių. Rimtai jis paliko mane vieną kažkokioje, neaiškioje gatvėje!?

Pasukiojau galvą į abi puses.

Atsidusau iš nusyvilimo neradusi nieko pažystamo.

Ejau kur kojos nešė, kol galiausiai radusi suoliuką, prisėdau.

Kitoje pusėje išgirdau neaiškius garsus, kas mane dar labiau gazdino.

Girdėjau šūksnius bei nerišliai tariamus žodžius. Nieko nelaukusi atsistojau ant kojų ir pradėjau judėti kita linkme.

"Oh..kur gi susiruošei?" apsisukusi, sudrebėjau. Prieš mane stovėjo pora paauglių su alaus skardinėmis rankose. Letais žingsniais judėjau atbulomis.

"Am..aš-" mano balsas užlūžo kai vienas iš vaikinų slinko link manęs.

"Nagi..nebijok, aš juk nesikandžioju" apsilaižė lupas jis. Jaučiau savo skruostu riedančias ašaras, buvau pasimetusi, nežiniojau kur dėtis. Šią akimirką tenorėjau prasmegti žemėje.

Galiausiai vaikinas pasiekęs mane, letai perbraukė savo šiurkščiu delnu per mano skruostą. Tada savo rankomis suėmes mano veidą, lenkėsi prie jo.

"Palik ją" išgirdau duslų, bei šaltą balsą sau už nugaros. Vaikinas tiesiogine to žodžio prasme atšoko nuo manęs.

"Luke aš-" vaikinas bandė teisintis.

"Dink!" sušnypštė jis. "O tu, lipk" kilstelejo savo galva link mašinos. Padariau kaip liepta.

Už lango mačiau kaip Luke prieina prie vaikino ir iš kumščio vožia jam į veidą.

Vaikinas parkrenta ant žemės, be givybės ženklu. Išpūčiau akis nesitikėdama tokios didelės jegos iš Luke pusės.

"Ar tu jį nužudei?" Paklausiau Luke, kai jis sedėjo mašinoje.

"Palik tave penkiom minutėm ir tu jau spėji prisidirbti" ignoravo mano klausimą jis. Nieko nesakiusi pavarčiau akis. Šiandien įvykių man buvo apstu, buvau be galo pavargusi.

Atsiremiau į mašinos sedynę ir letai užmerkiau akis.

"Nagi, kelkis" pajaučiau stiprų purtymą. Pramerkusi akis išvydau Luke veidą. Keletą kartų pamirksėjusi, atidariau mašinos dureles ir nieko nesakiusi pajudėjau namų link.

Neturėjau nei menkiausio supratimo kodėl turėčiau jam dėkoti.

Gal už tai, kad jis mane paliko vieną gatvėje? O gal už tai, kad išvadino kale?

Jo nuotaikų kaitos buvo per daug skirtingos. Aš nekenčiu jo vien dėl jo begalinio užsispyrimo. Bet iš ties..ko norėti iš pasipūtusio bei populiaraus šikniaus, kuris nustatinėja tas kvailas taisykles.