Rules ➳ l.h

(12.1) „I Will Come Back, I Promise"

LUKE

Garsūs žingsniai privertė nukreipti akis į tarpduryje stovintį, turbūt kiek perbalusį Ashton. Pakėliau antakį bei pažiūrėjau klausiamuoju žvilgsniu.
''Ją pagrobė'' greičiausiai tai nuskambėjo kaip beviltiškas lemenimas.
''Ją? Maybell?'' Žinojau atsakymą.
''Taip, asile tu!'' Pyktis kaupėsi ir aš galiausiai atsistojau, užlipau laiptais, o Ashton sekė mane įkandin. Uždariau duris ir atsisukau į Ash kuris nieko nelaukęs jau rankose laikė ginklą.
''Aš jį nudėsiu'' visi puikiai žinojome, kad Maybell, Ashton buvo svarbi.
''Ir ką žadi daryti? Negi eisi ten vienas, be plano?'' žvilgtelėjau į jį.
''Supranti jie pagrobė Maybell! Sušiktas Michael!'' Suspaudęs kumštį suleido jį į sieną. Jo veide buvo galima įžvelgti baimę, bet viską užgožė pyktis.
''Mes surasim Maybell ir nužudysim Michael''

MAYBELL

Šaltos parketo grindys, sustiprino skausmą keliuose. Rankos atrodė it ledas, negalėjau jų jausti. Kojos be perstojo drebėjo, nesu įsitikinusi ar del to kaltas šaltis apgaubęs visą mano kūną, ar aiškiai matoma baimė.
Žvilgsnis buvo kažkur gyliai grindyse, nedrysau jų pakelti aukštyn. Galėjau jausti įkaitusį ginklą, nutaisytą tiesiai man į smilkinį. Nežinojau kaip viskas baigsis, tai nebuvo svarbu.
Visi apmastymai šią akimirką lakstė mano galvoje. Kiekvieną sekundę jutau vis didėjantį nesupratimą, o gal nustebimą dėl savo gyvenimo. Buvo keista viską prisiminti.
Akyse regėjau mamą. Kaip ši atsilošusi į priekį, švelniai uždėjusi ranką prie lūpų, nuoširdžiai juokiasi iš savo nevykusių pokštų.
Regėjau tėti, jis apglėbias manajį veidą savais delnais, žvelgia man į akis, tada kiek krusteli, pakelia veidą ir lupomis atsargiai priliečia mano kaktą.
Po akimirkos viskas dingo, visi prisminai, išsisklaidė ore. Te galėjau matyti tamsias grindis sau prieš akis. Galiausiai viską sudėjusi į reikiamas vietas, supratau, kad gyvenimas, niekada nebus toks kokį palikau savo prisiminimuose. Jis pasikeitė, pasikeičiau ir aš, nors turbūt pati tiksliai nežinojau kaip.
Lėtai užmerkusi akis, pakėliau galvą. Bet akių neatmerkiau, nedrysau. Dar vis jaučiau karštą ginklą. Vaikinas atsileido. Jo judesiai privertė mane nustebti ir atsimerkti. Jis gyliai įsirežė į mano akis, keletą akimirkų jas stebėjo. Galiausiai kiek pasislinkęs į priekį pamosikavo ginklu.
''Aš tavęs nežudysiu'' Lyg pandydamas nuraminti,jis glostė manuosius plaukus. Supratau, kad jis pats nežino ką darys su manimi. Pati norėčiau tai žinoti. Galbūt parduos? Mirtinai nugirdys narkotikais? Ar vis del to pasinaudos?
Po ilgos tylos vaikinas atsistojo, nesivargino pažvelkti į mane, tik apsisukęs išėjo.
Ir galiausiai aš parkritau, tai buvo palaima mano paraudusiems keliams, bet man skaudėjo, skaudėjo viduje. Nežinojau ką turėčiau jausti, turbūt palengvėjimą, o gal pyktį. Tiesa sakant pati nenuotuokiau kaip šiuo metu jaučiuosi.

Bet tuo metu pajutau viltį, lyg širdy būtų suspurdėjusi menkutė viltis. Šią akimirką žinojau tik vieną, turiu keltis, turiu stotis ir dingti iš čia, dabar!
Gylus kvėpavimas padėjo atgauti bent šiek tiek jėgų. Galiausiai pasiryžusi, atsistojau mikliai kojomis laikydama liksvarą. Pakėlusi akis, žvilgsniu perskrodžiau aplinką, kol galiausiai jis sustojo prie juodų durų, kambario kampe. Suspaudusi kumščius, palengva nutipenau prie jų.
Maža šypsena paliko mano lupas, supratusi, kad viltis didėja, kadangi durys mano laimei buvo ne užrakintos. Nieko nelaukusi greitai, bet tuo pačiu atsargiai palikau kambarį. Baimė augo, bet žinojau, kad turėjau jos neparodyti dabar, tai tikrai buvo ne pats tinkamiausias metas.
Akys užtiko milžiniškus laiptus vedančius žemyn, iš ties nežinojau ar tai geras pasirinkimas, turiu omeny ar geras pasirinkimas yra eiti pačiam rykliuj į nasrus?

Toliau viskas vyko per daug netikėtai. Buvau mikliai sugauta, na tai labiau priminė tempimą. Milžiniška plaštaka greit uždėngė mano burną, kol ši nespėjo suklykti, ar išleisti ne tinkamo garso.
Tiesa sakant pripažinau pralaimėjusi, nebuvau pakankamai gudri pabėgti iš čia. Žinojau, kad dabar bus blogai, tikrai blogai. Bus blogiau už klupėjimą ant kelių. Nežinojau ar kadanors suprasiu, bent menkiausią priežastį kodėl aš čia. Ar padariau ką nors ne tinkamo? O gal tai pokštas? Galbūt baisus košmaras iš kurio pabusiu, tik dar nenumanau kada.

Akys sugaudžiusios Luke veido bruožus, išsipletė. Vaikinas gyliai šnoravo į mano skruostus ir tai ramino, šviesūs plaukai buvo dailiai sutaršyti, o žydros, bet tuo pačiu pilkšvos akys ilgai žvelgė į mane lyg klausdamos 'Ar viskas gerai?'
Trūko tik vieno rankos mostelėjimo ir aš supratau, kad mes ne vieni. Iš už Luke užnugario išniro mažiausiai dešimt tvirtų, vaikinų. Jie visi atrodė pavojiingai, rankose suspaudę ginklus, jie neramiai tyrinėjo aplinką.
''Kas bus dabar?'' šis klausimas išsprudo garsiai, taip atkreipdamas Luke dėmesį. Vaikinas suėmė mano pečius, greitu pakelimu pastatė mane prie aukšto, tamsių plaukų bei tokių pačių akių vaikinuko.
''Tai - Calum'' Pirštu bedė į rudaakį, ''Jis tave nuves, kur saugu, gerai?'' nieko nelaukusi linktelėjau ir po akimirkos jau žvelgiau į Calum, kadangi Luke jau buvo dingęs.
Vaikino išorė apibūdino jį paprastai, bet ne prastai, jis atrodė gerai. Nebuvo smulkus, gana gerai standus vyrukas. Po keistos tylos jo veide pasirodė menka šypsena, lyg bylojanti, kad galiu juo pasitikėti. Letu judėsiu, Calum ištiesė ranką, viltingos akys žvelgė gyliai į mane, bandydamos perprasti.
Ši tyla padėjo man suprasti, kad jis - nėra paprastas, vaikinas buvo tylus, bet žmogus visada galėjo juo pasitikėti, viską jam atskleisti, jis visada būtų pasiruošęs išklausyti, patarti, paguosti, jis buvo lyg atrama, lyg maistas išalkusiam, lyg oras dūstančiam, lyg vaistai susirgusiam. Jis buvo atviras ir tai svarbiausia.
Mano delnas susiliejo su jo ir jis jį suspaudė, parodydamas atsakingumą, silpnas truktelėjimas privertė suprasti, kad turiu judėti į priekį.
Nepraėjus nei akimirkai mes stovėjome lauke, tai privertė mane žvalgytis, gal kiek pasimesti ir keistai nužvelgti Calum. Jis atsargiai paleido mano delną palikdamas jį šalti.

Omgggg sorryyy, kad taip ilgai neįkėliau dalies xOO labai lauksiu jūsų ilgų nuomoniu, nes ši dalis yra ilgiausia iš visų parašytų.

P.s Myliu xx