Rules ➳ l.h

(9.1) „Revenge, Bitch"

"Iš kur pažysti Luke?" sumurmėjau Ashton į krutinę.
"ilga istorija" silpnai šyptelejo.
"Aš turiu laiko" pakėliau akis į jį.
"Kadanors..." supratau, kad šią akimirką jis, mažiausiai norėjo apie tai kalbėtis.
"Gerai" atsidusau ir atsitraukiau nuo jo.
"Eime" paragino mane, stumtelėdamas į priekį.

Galiausiai pasiekę mano namus, sustojome. Pažvelgiau į Ashton ir nusišypsojusi, apkabinau.
"Iki" atrakinau namų duris. Kaip nekeista jie buvo tušti. Sugrabiusi šviesos jungtuką, paspaudžiau jį. Užlipusi į savo kambarį, griuvau į lovą.

Atmerkiau sulipusias akis. Pakėlusi galvą, apžvelgiau kambarį. Pasisukusi, lango pusėn pastebėjau, leidžiantis saulei. Nutipenusi į virtuvę, sutrikau joje pamačiusi, susėdusius tėvus. Kiek šyptelėjusi, krestelejau prieš juos.
Tėvo rūstus žvilgsnis pasiekė mane. Jis nebuvo patenkintas mano mityba. Valgau mažiau, bet ar tai blogai?
"Maybell!" pakėliau akis į jį.
"Turiu eiti.." greit atsistojusi, išejau iš namų.
Šią akimirką mažiausiai norėjau su jais pyktis. Akis nudelbiau žemyn, ejau, žiūrėdama į savo batus.
Pasiekusi man nežinomą gatvę, sustojau. Negalėjau nusakyti kur aš esu.
Kadangi šviesą palaikė tik gatvėje šviečiantys žibintai, blausiai įžiurėjau kelią.
"Šudas" sumurmėjau, prieš tai pradėdama judėti, nežinoma linkme. Speliodama takus, pasiekiau centrinį parką. Atsidususi, atsisėdau, ant pirmo pasitaikiusio suoliuko. Užvertusi galvą aukštyn, sumirksėjau. Galiausiai, atsistojau iš savo vietos ir laimei žinojau kelią namo.

Vos pavilkau kojas, žinodama, kad padariau didelę klaidą eidama čia, keikiau save. Akys merkėsi, kūnas sunkėjo, rankų jau nebejaučiau.
Kiek atsipučiau pastebėjusi pažystamą gatvę.
"oh..Maybell..." Išgirdau iki kaulų pažystamą balsą. Nuvargęs kūnas, letai pasisuko, link balso savininko.
"Luke?" sušnabždėjau, balsas drebėjo, ir manau tai buvo ne nuo nuovargio..tai buvo nuo baimės? Taip, aš iš ties jo bijojau. Bet keisčiausia tai, kad net neįsivaizduoju, kodėl.
Atrodo lyg smegenys suveikė ir kūnas atsiplėšęs nuo žemės, bėgau, vis atsisukdama atgal. Šudas! Kodėl aš turėčiau jo bijoti?

Staptelejau, išgirdusi duslų juoką, netoli manęs. Pasukau galvą. Kūnas suvirpėjo, kojos letai judėjo atgal, nuryjau, gerklėje susidariusį gumulą.
"Juk žinai, kad nepabėgsi" keistas Luke balsas, mane gązdino. Jis kiek palinksėjo ir vaikinai stovintys už jo, artėjo prie manęs. Apsisukusi, pradėjau bėgti. Visos mano jėgos nusilpo, kai buvau tempema atgal. Letai užsimerkiau. Bijojau žiūrėti į tamisias Luke akis. Galiausiai buvau paleista. Pakėlusi galvą aukštyn, pažvelgiau į Luke. Letu judesiu atsistojau, nuo šalto asfalto.
"Prašau.." buvau pertraukta.
"Luke, kiek kartų tau sakiau, nelysti prie jos!"

Jezz..kokia pieva gavosi...bet...Davai man ILGŲ nuomonių!!!
O dabar AČIŪ už 3k+ peržiurų!!! Omg!! Ir taipppp...nepamirštam, nuomoniųų!!!