Mūsų likimas žvaigždėse (H. Styles love story)

1.You will never see me again.

Labai svarbi žinutė apačioje!

*Aster akimis*

Sėdžiu kambaryje ir žiūriu į mano ir Harry bendras nuotraukas.Šypsena nedingo nuo veido. Štai ką turiu. Senas nuotraukas.Skruostais nusirito kelios ašaros. Din..din. Duru skambutis nuaidėjo per namus. Kadangi tėvų nėra nusileidau į apačią atidaryti durų. Už durų stovėjo Harry. Atidaryti ar ne?

-Išeik!- sušukau ir atsirėmusi į duris nuslydau ant žemės.

-Aster prašau gali atidaryti duris?

-Ne eik iš čia.

-Man reikia tavęs,- pasakė jis ir mano širdis pradėjo daušytis krutinėje.

-Juk rašei...

-Žinau ir aš esu kvailys jog tai rašiau. Niall man pasakė tiesa kuri atvėrė man akis.

-Tiesa kartais būna sakudi.

-Šita tikrai labai. Jis sakė jog tokių kaip tu nėra.

-Daugiau jis nieko nesakė?

-Ne, o turėjo?

-Ne.- Pasakiau praverdama duris. Harry pažiūrėjo tiesiai į mano akis.

-Atėjau, kad suprasčiau ar jausmai pagaliau tau išblėso ar skausmas kuris slėgė širdi prieš mėnesius pranyko.

-Ir?                                 

-Ne. Tu man vis vien brangi. Aš atsiprašau.- iš jo akių skruostai pradėjo riedėti ašaros.

-Už ką?

-Kad išdaviau ir palikau. Už tai, kad sulaužiau pažadą. Noriu paklausti.

-Aš tavęs įdėmiai klausau.

-Ar atleisi man?

-Nežinau mano pasitikėjima įgyti prireiks daug laiko,- pasakiau ir įleidau jį į vidų.

-Aš numanau.- Pasakė kai uždariau duris.

-Kaip Niall palikau jį ir vaikinus klube nepasakiusi?- paklausiau. Normalesnio klausimo negalėjau sugalvot. Nes su Harry neturiu apie ką šnekėt.

-Jam viskas gerai. Kodėl tu tiek jaudiniesi?

-Jis man kaip brolis. Per visą tą... - Nenorėjau prisiminti visko.

-Taip žinau jis tave labai myli.

-Aš jį taip pat.

-Galiu paklausti?- prabilo jis. Ir šyptelėjo.

-Manau, kad taip.

-Kodėl tave tai įskaudino. Tai, kad palikau?- paklausė. Jis klausimas dūrė tiesiai į širdį. Mano skruostai vėl pradėjo riedėti ašaros prisiminus laiškelį.

-Ar tau reikia viską priminti? Nors tai atsitiko neseniai, bet jau buvau pradėjusi atsigauti,- pasakiau ir pažiūrėjau į jo akis kurios buvo pilnos ašarų

-Ar aš tau nors kiek berūpiu?

-Žinoma, kad taip, bet tu mane įskaudinai todėl nesitikėk musų bendravimo tokio artimo kaip seniau.

-Atsiprašau turėčiau eiti.

-Ne pasilik. Gersi arbatos?

-Kokios?

-Ramunėlių, vaisių, mėtų..

-Man mėtų.

-Fuu mėtu nekenčiu.