Juodasis Deimantas ( Baigta)

2

Nužingsniavau didžiulio ąžuolo link. Kuris atrodo tik ir laukia, mano kompanijos. Jo šakos nuo vėjo gūsių judėjo taip plastiškai, kad atrodė tarsi gyvas ir tuoj pramerks savo didžiules akis, sveikindamas mane, bei aplinkinius. Gurkštelėjusi kavos atsisėdau, mano laimei, ant neberasotos, purios žolės. Nugarą atsirėmusi į medžio kamieną, išsitraukiau ausines, bei natų sąsiuvinį.
- Zoe, ką tu čia veiki?- netikėtai mane pasiekė vaikino balsas. Pažvelgusi balso savininko link išvydau link manęs žygiuojant mano buvusį vaikiną Dagą. Mudu su juo prieš kelerius metus draugavome, bet paslaptingai mirus jo broliui, viskas pasikeitė. Jo jausmai man atšalo, o netrukus ir mano. Tad po mėnesio išsiskyrėme. Tačiau laikome geri draugai ir bendra dainuojanti grupė.
- Dagai, kokia maloni staigmena.
- Galiu prisijungti?
- Visada,- truputį pasislinkusi, paplešnojau šalia savęs esančią vietą. Nusiėmes sportinį krepšį sunkiai sudribo šalimais. Nužvelgęs mane, paėmęs ,mano natų sąsiuvinį, sumurmėjo:
- Ši suknelė tau labai tinka. Ką rašai?
- Ačiū. Naują dainą.
- Gali padainuoti? Gal ką patarsiu?
- Gal kitą sykį. Ji dar nebaigtą, bet manau su gitara turėtų skambėti neblogai.
- Na kaip nori, tai kodėl tu ne pamokoje?
- Nenorėjau eiti,- nusijuokusi, baigiau gerti kavą,- ką nors išsiaiškino dėl Teo mirties?
- Šerifas sako, kad daro viską, jog raštu jo likusią kūno dalį, bet asmeniškai abejoju jog tai tiesa ir išvis, kad ras, jei ieško. Praėjo beveik keleri mėnesiai, vis dar jokių naujienų.
- Bet vis dėl to, keista, tiesa? Nepaliko jo kūno kažkur, kad rastume ir galėtumete gražiai palaidoti, vietoj to atsiuntė tik galvą. Už ką taip žiauriai pasielgė? Gal tavo tėvas ar pats Teo turėjo nesutvarkytų reikalų su pavojingais žmonėmis?
- Nemanau. Paprasčiausiai kažkokio psichopato darbas. Pažinojau savo brolį, jis į nieką nebuvo įsivėlęs,- aiškiai susierzinęs, atkirto.
Man nespėjus nieko atsakyti nuskambėjo mokyklos skambutis, pranešantis pamokos pabaigą. Viską greitai susidėjusi, atsistojau:
-Tiesiog apsvarstyk visas galimybes, gal jo nepažinojai taip gerai, kaip manai pažinojęs.
Staigiai apsisukusi nužingsniavau mokyklos link. Kur vos man įėjus, mane pasitiko Karolina.
- Neklausiu, kodėl pabegai iš pamokos...
- Tai ir neklausk, - pavarčiusi akis, apėjau merginą, nužingsniuodama Liusi link.
-Bet reikalauju, kad rytoj būtum repeticijoje. Po savaitės varžybos, o tavo dėka mes neturėjome poros repeticijų.
- Gerai, būsiu,- pamojau ranka. Sustojusi priešais besišypsančią drauge, sumurmėjau:
- Kas?
- Sutin... Kas jis toks?
Sutrikusi pasekiau ton pusėn kur žvelgė mergina. Šalia jaunos merginos, ėjo aukštas tamsiaplaukis vaikinas. Jis vilkėjo madingus, odinius rūbus, viskas nuo batų iki kuprinės dengė juoda tarsi anglis spalva. Tik kaklą puošė mažytis, sidabrinis kryžius. Negalėjau matyti jo akių, jas slėpė tamsinti, nuo saulės akiniai, bet vis vien žvelgdama į jį jutau, blogį, mirtiną šaltį ir pavojų. Mergina, turbūt jam pasakojo apie mokyklą, o šis nerūpestingai ir nuobodžiaujančiai, naršė savo mobiliajame. Išmetus jau tuščia kavos puodelį, nusisukau.
- Nežinau ir nenoriu žinoti.
- Turbūt naujokas,- susimąstė Liusi.
- Tai juk akivaizdu, jis eina su Bete ir tikrai neatrodo matytas,- nusijuokusi pradėjau lipti laiptais, antro aukšto link, kur turėjo vykti ekonomikos pamoka.
Pamokoms įpusėjus, su Džeisonu ir Liusi nešini savo maisto pilnus padėklus, nukeliavome ąžuolo link. Susėdę šalimais medžio, ėmėme valgyti ir kalbėtis apie viską išskyrus Teo mirtį. Ši tema, Liusi prašymu, buvo draudžiama. Mat Teo jai patiko ne tik kaip draugas, o jie buvo geriausi draugai nuo pirmos klasės. Pamenu man atvykus mane pasitiko ne Bete- mokyklos pirmininkė, bet Teo su Liusi. Pamenu jo malonią, nuoširdžią šypseną, perdėta mandagumą, nejuokingus anigdotus, kurių dėka susipažinau su Dagu. Nors Teo man teko pažinti vos pusmetį, tačiau atsiminimai apie jį tik geriausi.
- Zoe, - staigiai kruptelėjau nuo Liusi, riksmo,- tu su mumis?
- Apie ką jūs?- pasidomėjau.
- Klausiu ar šį vakarą būsi vakarėlyje ?
- Taip taip, o tu? Kaip tavo šusnis knygų ir tėvai ?
- Velniop juos,- numojo ranka, kas mane šiek tiek prajuokino, mano pavyzdžiu pasekė ir šalia sėdintis bičiulis. Mergina nedrąsiai nusišypsojo, toliau dorojo savo porcija. Netrukus mano akį vėl patraukė, ant mokyklos įėjimo laiptų sėdintis naujokas. Šįkart nebuvo vienas. Su juo sėdėjo Dagas ir Luke. Jie visi drauge, tarsi nematydami aplinkinių, sėdėjo, šnekučiavosi ir rūkė. Nežinau kodėl, bet tas naujoko paslaptingumas mane šiek tiek traukė ir tas mane šiek tiek erzino, tačiau tuo pačiu ir glumino. Priverstinai nusisukusi, atsirėmiau į medžio kamieną, stengiausi kuo daugiau įsijausti į bičiulių diskusijas, tačiau mano mintys vis klaidžiojo kitur. Kol sustojo ties prisiminimais apie gimtąjį miestą Los Andželą. Buvau siaubingai išsiilgusi savo senosios kompanijos, ilgų vakarų paplūdimyje, pašnekesių su senelė. Nors čia labai patiko ir palyginus tikrai greitai pripratau, bet mano širdis vis dar buvo ten. Mano vidinis balsas rėkte rėkė bėgti iš čia kuo toliau. Tačiau tėtis buvo čia laimingas, jam gerai sekėsi versle. Tad nieko jam nesakiau apie tai ir neplanuoju su juo apie tai kažkada kalbėtis. Jis norėjo pabėgti nuo visų prisiminimų apie mamą ir aš tai gerbiu, kad ir kaip tenka kovoti su vidiniu aš.
- Galima prisijungti?- netikėtai mano mintis, bei Dzeisono su Liusi pokalbį pertraukė Dagas. Pažvelgusi į vaikiną iškart šalimais jo išvydau naujoką, tiesa Luke nebesimate.
- Žinoma,- man nespėjus prasižioti, Liusi saldžiu balseliu atsakė vaikinams, tuo pačiu truputį pasislinkdama arčiau manęs. Kas mane dar labiau prajuokino, tačiau patogiai įsitaisiusi, stengiausi nekreipti dėmesio į paslaptingąjį vaikina, o visą dėmesį sutelkti ties Dagu.
- Tavo kava su cinamonu, be cukraus, - šyptelėjęs man, padavė kavos puodelį, o tuomet pažvelgė į Liusi,- tavo latte su cukrumi ir šokoladu, taip?
- Teisingai,- nusijuokė ji,- ačiū.
- Su reikalais, Dagai?- pasidomėjusi, pakėliau vieną antakį.
- Na girdėjau, kad vyks vakarėlis tai norėjau pasidomėti kokios naujienos, kas kaip.
- Arba neinam į pamokas į lekiam pas mane,- lyg tarp kitko sumurmėjo Džeisonas,- ir ,Liusi, nedrįsk atsisakyti, nes tada pats tave nutempsiu į tą nelemtą automobilį.
- Aš... Na gerai,- atsiduso ši, nuleisdama akis į savo kelius.
- Tiesa, o kas šis primadona, sėdintis šalia tavęs, Dagai?- sutelkusi dėmesį ties vaikinų pasidomėjau.
- Joseph...
-...Morgansas,- pertraukęs Dagą, atsakė Joseph.
- Malonu, Zoe Lodžer,- linktelėjusi, įdėmiai dar kartą nužvelgiau,- tu iš kur?
- Vietinis, tik buvau išsiųstas mokytis į Niujorką, trumpam.
- Pala pala tu Morgansu sūnus?- negalėdama atsigauti išgirstą naujiena pasitikslino Liusi.
- Taip,- šiek tiek nusišypsojes, pagaliau nusiėmė tuos nelemtus akinius. Sustingusi žvelgiau į šį asmenį, jis man atrodė toks artimas, toks pažįstamas, tarsi aš jį būčiau pažinojusi visą gyvenimą, tačiau nesuvokiau kaip, kada, iš kur? Tačiau tai nekeitė fakto, kad sėdžiu priešais nuožmiausio ir šaltakraujiško žudiko sūnaus. Gurkštelėjusi jau pravėsusios kavos, nejučia sumurmėjau, tik tikejausi kad neišgirs niekas to.
- Ką tu čia veiki? Tarp tokių kaip mes?
- O ką tu čia veiki, Zoe? Los Andželas atsibodo?- nei kiek nepasimetes, taip pat gan tyliai atkirto Joseph.
Nejudėdama, pažvelgiau į Dagą. Kurį čia ir dabar norėjau nudėti. Šis akimirksniu supratęs mano žvilgsnį, tarsi gindamasis iškėlė rankas:
- Aš nieko jam nepasakojau!
- Zoe, vėluoji!!- netikėtai mus pasiekė, skardus Karolinos šūksnis. Pavarčiusi akis, staigiai atsistojau:
- Gerai, turiu eiti. Susitiksime, pas tave vakare.
- O kaip mūsų mūsų pabėgimas iš pamokų?- sutriko jis.
- Po repeticijos atvažiuokit kažkuris manęs pasiimti, mirgtelėjusi jam, nuėjau. Įėjusi į repeticijų salę, visų pirma ką išvydau, tai nepatenkinta panelės Karolinos veidą. Šiai iš pykčio trepsint koją, aš kuo ramiausiai persirengiau ir baigiau gerti kavą. Stebėdama ją susirišau plaukus. Man patiko ją erzinti kaip ir jai mane. Galiausiai baigusi ruoštis, palaukusi tinkamo momento prisijungiau prie kitų merginų.