Juodasis Deimantas ( Baigta)

9

Po savaitės...

Per savaitę realiai nelabai kas gali ir nutikti, tiesa? Bet tik ne mano gyvenime. Nors tėvas su Morgansais ir susitaikė ir net tapo artimais bičiuliais, artėjančio karo prieš Reivilsus sąjungininkais, karas tarp manęs, visa įtampa su Joseph augo. Tėvo dėka išmokau apsiginti, prieš antgamtines būtybes. Na, o su Liusi ir Maiku daugiau nesusitikau. Bendravau tik su Džeisonu, kuris atrodo kažką slėpė nuo manęs.

Sedejome su Džeisonu, kaip visada ,,La caffe" kavinėje, prie savo jau įprasto staliuko. Kalbėjomes apie tai kas pasikeitė per šį pusmetį.
- Pasiilgau mūsų pasisedejimo prie ąžuolo, - galiausiai atsiduso vaikinas.
- Aš taip pat. Maniau, kad mokykla ir viskas joje man bus tarsi pragaras ir nenoresiu į ją grįžti, bet dabar... Aš jos ilgiuosi, visko ilgiausio, net tų vaikiškų dramų.
- Dramos niekur nedingo ir nedings,- nusijuokė vaikinas.
- Tu teisus, bet jo dabar kitokios, rimtesnės. Kaip ji?- galiausiai išdrįsau, po tiek laiko, paklausti to kas jau ilgą laiką man nedavė ramybės.
- Palūžusi. Maikas išvyko, tu dingai ir vengi jos, o Dagas... Dagas nužudytas.
- Ką?- užspringusi savo ledu kokteiliu, ėmiau kosėti. Tuomet pažvelgiau į vaikiną,- pasakyk, kad čia dar vienas tavo kvailų ir nejuokingų pokštų.
- Dėja.
- Kaip? Kada?- vos tramdžiau, besikaupančias ašaras. Jis buvo mano geriausias draugas, kažkada mano mylimasis, labai artimas žmogus man. Saugojau visus nuo savęs, žmonių kurie mane dabar supa, bet pasirodo nepakankamai.
- Prieš pora savaičių rado miške, su nuleistu krauju.
      Vampyrai, iškart pagalvojusi, sugniaužiau tvirtai kumščius.
- Kaip jo tėvai?
- Nusižudė.
Aiktelėjusi užsidengiau burną. Štai ir pasibaigė tragiška Watsonų šeimos istorija. Visi siaubingai mirė nesava mirtimi. Ir tai siaubingai žiauru, neteisinga.
Netikėtai mano dėmesį patraukė lauke, prie savojo motociklo stovintis Taileris. Jis rimtu veidu žvelgė į mane. Mudviejų žvilgsniams susitikus šis patogiau įsitaisė, sunarindamas rankas ties krūtine. Tarsi laukdamas manęs. Nenuleisdams nuo jo akių sumurmėjau bičiuliui:
- Atleisk, bet turiu eiti, susitiksime vėliau.
Greitai atsistojusi, patraukiau išėjimo link. Kol manęs nesulaikė Džeisono balsas:
- Nežinau, kodėl tu atstūmei Liusi, bet jai reikia tavęs , šiuo metu kaip niekad.
- Perduok nuo manęs jai linkėjimus, - tyliai, bet girdimai, atkirtusi išėjau. Sparčiai priartėjusi prie Tailerio, surikau:
- Ko nori?! Negali taip imti ir staiga pasirodyti, lyg niekur nieko, Taileri.
- Semas grįžo,- nekreipdamas dėmesio į mano priakeištus sumurmėjo.
- Žinau. Ir mūsų susitikimas nebuvo iš maloniausių.
- Matei jį?
- Ir jo dėka žinau tiesą apie tave, vampyrus, save . Jis žino kas aš, tiesa?
- Žino tavo kilmę, dėl to jis nori nužudyti tave, ieškojo...
-... Ir rado,- pertraukiau jį,- bet turėjo progą, buvome tik mudu, bet nenužudė. Kodėl? Kodėl aplamai jam mane žudyti ?
- Nes jis kaip ir visi mes, bijo artėjančio karo, Zoe. Dėl to tavo tėvas ir slėpė visą tiesą, galiausiai tave nuo visų. Nes visi, net tie kurių jūsų šeima nepažįsta, žino tiesa. Taip jau yra tokiame pasaulyje.
- Kodėl iš tiesų susiradai mane, Taileri?
- Semas nebesugeba savęs kontroliuoti, tai pamaniau jei tavęs nenužudė...
- Aš ne hibride, dar ne, vis dar tebesu nemirtingas žmogus. Pati nežinau kas aš, kaip kontroliuoti visa tai.
- Tiesiog pamėginkim, gerai? Tu buvai jo gyvenimo meilė, gal išvydęs tave, tavo buvimas šalia, padės jam.
- O jeigu...
- Jis nežino, kad tu nemirtinga, tad nenužudys tavęs . Beto aš tave apsaugosiu, neleisiu nei plaukeliui nuo tavo galvos nukristi, pažadu.
- Gerai jau,- galiausiai sutikusi, atsidusau. Nepasitikėjau juo, bet noras vėl pamatyti Semą ir vis dar šilti jausmai jam, neleido atsisakyti. Tad nieko nelaukusi, sedau ant savo motociklo, nusekdama paskui Tailerį. Sustojus miško gelmėje, prie apleisto namą, nusiėmiau šalmą. Aplink vyravo mirtina tyla, atrodė šios vietos net vamzdžiai prisivengia.
- Eime, - pertraukes mano mintis Taileris, parodė namo įėjimo link. Sutrikusi ir su negera nuojauta, nulipau nuo motociklo. Dar kartą nužvelgusi lūšnelę, nusekiau paskui vaikiną. Jam pravėrus namelio, aptrunijusias duris, mano nosį pasiekė aštrus puvesio kvapas. Susiraukusi užsidengiau uoslę, šalikėliu. Nusijuokęs priėjo prie grindyse esančių metalinių durų, jam jas pakėlus, iš vidaus pasigirdo įniršio kupinas urzgimas . Viduje pajutau baimė ir nežinomybė. Nežinomybė kuri mane skaudino ir žudė iš vidaus.
Taileris įjungęs šviesą, pirmasis žengė vidun. O aš negalėjau pajudėti iš vietos. Bet susikaupusi, galiausiai išdrįsau tai padaryti, nors protas šaukte šaukė bėgti kiek kojos neša iš šios vietos. Sustojusi tik pusiaukelėje, nusiėmiau šalikėli nuo veido, tuomet išgirdau sunkiai atpažįstama Semo balsą:
- Taip pasitinki, savo tikrą brolį, brolau? Iš tavęs tikėjausi kažko daugiau... Pagarbos, galbūt.
- Tu tapai nevaldomas. Negaliu leisti žudyti, ypač Zoe.
- Nuo kada tau ta kalė parūpo?- nusijuokė Semas.
- Nuo tada, kai sutikęs ją suvokiau, kad ta nekalta mergina nieko nenutuokia. Ir taip būtų likę jei nebūtum pasirodęs jai.
- Aš jos net nepaliečiau!- staigiai surikes garsiai suurzgė, - nors labai norėjau.
- Žinau. Bet atmink, brolau. Nuskriausi ją, aš nužudysiu tave,- sutrikusi negalėjau patikėti, kad jis pasiryžęs, bet kokia kaina apginti mane. Galiausi prisijungus man prie jų Semo žvilgsnis įsmigo į mane. Mudviejų žvilgsniams susitikus, vėl pajutau, šalti sklindantį nuo jo.
- Labas, Semai,- sukaupusi visą drąsą, tariau. Šis nieko nepratare, tiesiog akylai stebėjo mane, mano veiksmus. Nors Semas ir buvo pririštas storomis grandinėmis, tačiau tai nekėlė man nei kiek saugumo jausmo. Priešingai tie metalo gabalai atrodė tokie trapūs ir ploni.
- Aš negaliu,- sumurmėjusi, pasisukau sprukti iš ten, bet kelią pastojo Taileris.
- Tu gali, patikėk manimi,- įdėmiai mane stebėdamas, ėmė artėti manęs link, o aš žingsnis po žingsnio trauktis. Vis labiau jausdama brolių spaudimą:
- Tai buvo klaida, Taileri. Aš net nežinau ką turėčiau daryti.
- Pameni mano pažadą? Aš laikausi žodžio.
- Tai.. taip,- sumikčiojau, pažvelgusi į jau visai arti, surakinta vaikiną.
- Tiesiog įsivaizduok, kad jis dabar paprastas, bejėgis, neviltyje žmogus.
Galiausiai sustojau, tik kai pajutau, šiltą Semo alsavima į savo pakaušį. Prieš prieš akis pralėkė visos mums nutikusios, malonios akimirkos. Ir iš tiesų, atsirado drąsos, apsigręžti. Vos susidūrus su juo akis į akį, iš taip arti, išvydau jo ilgas iltis, geltonas akis, pykčio pilną veidą.
- Kodėl nori mano mirties?- po ilgos tylos pirma prabilau.
- Nes tu kalta, tu ir Dagas kalti, kas dabar esu. Manai esu kvailas? Nesuvokiu jog esi per didelė bailė, kad išdrįstum pasakyti, kad susidėjai su geriausiu mano draugu? Sugalvojai parašyti kvaila laišką ir išvyti mane iš mano miesto! Labai žavu, Lodžer. Tokia pati kaip motuše, obuolys nuo obels netoli nuriedėjo, tiesa?- šaltai pažvelgė į brolį.
- Aš nerašiau to laiško. Aš taip pat gavau laišką iš tavęs. Kuriame aiškiai buvo pasakyta, kad aš esu tavo gyvenime kliūtis,- žvelgdama į jo grandinėmis apipintas rankas, šaltai atkirtau.
- Manai patikėsiu tavo paistalais? Tailerį pavyko apmulkinti, bet aš ne jis.
- Tuos laiškus parašė Joseph Morgansas! - neištvėrusi, sunkiai tramdydamasi surikau,- iš skausmo vos nemiriau, nekenčiau tavęs iki kol nesužinojau visos tiesos. Bet matau jau per vėlu tam, tavo savimeilę ir egoizmas užvaldė tave.
- Nutilk!- staiga sutikęs, nežmoniškai ėmė drąskytis, bandydamas pasiekti mane,- tai vis vien nesuteikė tau teisės būti su Dagu! Jeigu bent viename tavo žodyne būtų tiesos, nebūtų taip įvykę!!
Neištvėrusi sučiupau, apiem rankomis, jo veidą, kas privertė jį sustingti. Tai ką išvydau pažvelgusi į jo akis, mane tarsi nukrėtė elektra. Parkritusi ant kelių, nušliaužiau kuo toliau nuo šios pabaisos. Žvelgiau į jį su siaubu, pykčiu ir išgąsčiu, nesuvokdama kaip aš tai padariau. Jo veide atsispindėjo nuostaba, tarsi jis taip pat matė tai ką aš mačiau, gal net baimės lašelį.
- Zoe?!- prie manęs pribėgęs Taileris, švelniai papurtė,- tau viskas gerai? Kas nutiko?
Bukų žvilsniu žvelgdama į Semą, toliau tykėjau, sėdėdama ant šalto marmuro. Prieš akis pasikartojus vaizdiniams, staigiai pašokau iš savo vietos.
Mačiau tikras skerdynes, įvairiuose pasaulio kampeliuose, nuo vaikų iki senyvo amžiaus žmonių. Bet paskutinės labiausiai mane sukrėtė. Jame mačiau Dagą, jo siaubo perkreipta veidą, krauju pasruvusias akis, ausyse skambėjo jo beviltiškas maldavimas liautis, padėti. Bet jį vis draskė, kankino, nesiliovė, atrodė, kad tai darau aš pati. Tačiau viskas vyko Semo akimis. Jis be jokio gailesčio, šaltakraujiškai jį žudė ir tuo mėgavosi. Tai nebebuvo mano mylimasis, tai buvo žiaurus monstras. Monstras maitinantis kitų krauju ir skausmu.
- Mes jo nebegalime išgelbėti,- šaltai išlemenau.
- Ką? Apie ką tu?- suglumo Taileris.
- Padaryk tai be manęs.
Kelias akimirkas dar pastebėjusi abu vaikinus, pasisukau laiptų link, su kiekvienu žingsniu, lavonų vaizdiniai vis kartojosi, vis spartinau žingsnius norėdama kuo greičiau nešdintis iš čia, bet mane sulaikė Tailerio balsas:
- Tu kažką matei, tiesa?
Sustojusi, giliai kvėpuodama, tiesiog nusisukus stovėjau ir tykėjau.
- Tu nesi paprasta, tai nor...
- Aš to neparašiau, Taileri!!- surikusi, apsigręžiau,- turėjau normalų gyvenimą iki kol tas kvailys nepasirodė! Man nereikia viso šito, palikit mane ramybėje! Yra dabar svarbesnės veiklos, nei padėti jam! Nori tiesos?! Tai nebe Semas, jis jei galėtų mudu abu dabar nudėtų ir nepažiūrėtų, kad tu jo brolis, susitaikyk pagaliau! Jis nenori mūsų pagalbos! Bet žinai ką?- pažvelgiau į mus stebintį Semą,- nori mano mirties? Stok į eilę, nes norinčių daug, net mano motina. O jei neturi tam drąsos dink iš mano gyvenimo.
Daugiau netarusi nei žodžio, išėjau. Plūstelėjus gaiviam jau naktiniam vėjo gūsiui, godžiai įkvėpiau. Tai buvo tarsi palaima mano kūnui. Perbraukusi ranka per plaukus, nužingsniavau, motociklo link.
- Zoe!- vijosi mane Taileris,- ką tu išvydai? Ar jie dažnai tau pasireiškia?
- Ne, tai buvo pirmas kartas,- sustojusi, apsigręžiau,- jis nužudė daug nekaltų sielų. Ir jutau kaip jam tai suteikia malonumo. Bet didžiausia pasitenkinimą jutau, kai plėšė į gabalus Dagą. Girdėjau jo beviltiškus maldavimus, bet aš tiksliau Semas nesiliovė, jam patiko matyti visą tai.
- Zoe, prašau, jis mano brolis.
- Neprašyk ten grįžti... Aš negaliu.
- Prašau tavęs, tu vienintelė mano viltis. Tik tu buvai jo gyvenime šviesos spindulys.
- Girdėjai ?! Ji negrįš ten!- staiga už savęs išgirdau piktą Joseph balsą. Apsigręžusi, tamsoje išvydau artėjantį juodą siluetą. Kuris greitai priartėjo ir virto aiškia asmenybė.
- Ką tu čia veiki?- piktinausi.
- Kadangi mūsų tėvai puikiai sutaria, tai paprašė surasti tave,- pavarte akis jis.
- Puiku, radai, pamatei, gali keliauti savas,- atkirtusi nusisukau.
- O ne,- staigiai sučiupes už riešo ėmė temti savo automobilio link. Kurio kažkaip iki pat šiol nepastebėjau. Susiraukusi iš pykčio ir skaumos, bandžiau ištrūkti, bet atrodė tai nebuvo įmanoma padaryti. Jam atidarius atidarius keleivio duris, surikau:
- Paleisk, tu pasipūtęs, ožį!
- Ne!- taip pat surinkęs, apgežė mane į save,- o dabar lipk gražiuoju arba pats įsodinsiu.
- Paleisk ją,- įsikišo Taileris,- ji gali pati nuspręsti.
- Ar tikrai?- pakėlęs viena antakį, pasišaipė Joseph, - pasakiau lipti, Zoe.
Ištraukusi ranką iš jo tvirtų gniaužtų visa niurzgėdama padariau kaip buvo liepta. Jis uždaręs duris dar trumpam, kažką aptarė su Taileriu ir paspaudęs jam ranką, atsisėdo už vairo.
- Užsisek diržą,- užvedes automobilį piktai paliepė. Bet aš tik nusisukusi į lūšnele vis bamdžiau išmesti vaizdus iš galvos. Vaikinas garsiai suurzges priartėjo prie manęs, staigiai atsisukus, nejudėdama stebėjau jo veiksmus.
- Su tavimi, kaip su mažu vaiku,- vis piktai murmėdamss, iš lėto mane prisegė, tuomet vis dar pavojingai priartėjęs prie manęs, pažvelge į mano akis,- nerodyk savo kaprizu ir visiems bus lengviau.
- Atsiknisk,- atkirtusi nusisukau. Šis nusijuokes  galiausiai atsitraukė ir išvažiavo. Vos pasiekėm pagrindinį kelią, pagreitino iki pavojingo greičio, įsikibusi į durų rankena piktai sušukau:
- Tu nori mus užmušti?!
- Jei norėčiau kitaip tai padaryčiau,- nusijuokęs atsisuko.
- Žiūrėk į kelią! - dar labiau išsigandusi surikau. Jau netoli mano namų, galėjau lengviau atsikvėpti, bet jis nevažiavo namo, jau kai atrodė suks į mano kiemą, jis ėmė ir pravažiavo jį. Sutrikusi pažvelgiau į vaikiną, bet jis nieko nesakė, tiesiog vairavo. Nusprendusi taip pat nieko nesakyti tiesiog stebėjau įvykių seką. Jis neilgai trukus sustojo nuošalioje stovėjimo aikštelėje. Užrakines automobilį atsisuko.
- Ką tu darai?- bandydama atidaryti duris, susiraukiau,- išleisk.
- Ne dabar mudu pasikalbėsime.
- Nežadu su tavimi apie nieką kalbėti,- atsisukusi atkirtau.
- Ko ten buvai su juo?
- Su kuo?
- Nevaidink kvailos, su Taileriu.
- Praeities prisiminimais pasidalinti,- pasišaipiusi norėjau nusisukti, bet jis sugrėbes už smakro privertė žiūrėti tik į jį.
- Nebandyk mano kantrybes, Zoe,- vėl priartėjęs suurzge.
- Nebandau, tu čia prilipai prie manęs,- atkirtau.
- Varai mane iš proto,- trenkęs kita ranka į panelė, staigiai įsisiurbe man į lūpas, grubiai reikalaudamas daugiau. Rankomis kiek įmanoma vis jį stumiau šalin, vis trankiau jo krūtinę, bet jis atrodo kaip akmuo nieko nejuto ir nejudėjo iš vietos. Galiausiai pasidavusi, atsakiau į jo grubius reikalavimus. Negalėjau sakyti, kad nepatiko, priešingai, per kūną perbėgo malonūs šiurpuliukai. Truputį atsitraukęs įkvėpti oro, pasinaudojusi proga trenkiau jam. Nežinau kaip gal jis pats atrakino duris, bet man pavykus išlipti, pasileidau bėgti namo. Mano laimei jis nesivijo, tad greitai pasiekusi namus įbegau į juos. Nuziprausi po dušu, ir kritusi į lovą vis bandžiau pamiršti tą bučinį, bet tie pojūčiai atrodė tokie stiprūs. Palietusi savo lūpas, užsimerkiau.... Pabudau naktį pajutus, kaip kažkas liečia mano skruostą, bet vos prasimerkusi nieko neišvydau. Apsidairius po kambarį taip pat nieko negalėdama įžiūrėti, panirau atgal į miegus.