Juodasis Deimantas ( Baigta)

10

Šilti saulės spinduliai šildė mano pusnuogį kūną, o vandens šniopštimas ir žuvėdrų klegenimas, maloni muzika mano ausims. Po vakar vakaro, norėjau vienatvės ir ramybės, tad iš pačio ryto išėjau pabėgioti, prasiblaškyti, viską apmąstyti. O dabar guliu netoli mano namų esančiam paplūdimį, bandydama viską pamiršti. Toks ramus atsipalaidavimas, kai nieko nereikia daryti, priminė man keletą savaičių atgal į praeitį. Kuomet kartu su Liusi, nerūpestingai tauškėdavome apie vaikinus, mėgaudavomes saulės spinduliais. Dabar viskas kitaip, o svarbiausia jos nėra šalia.
- Galiu prisijungti?- mano mintis prablaške švelnus merginos balsas. Prasimerkusi pasukus galvą į šoną, norėdama išvysti savo netikėta kompanijone ir net sustingau, šalimais išvydusi, jauną, smulkute, blyškia raudonplauke. Jos tikrai nebuvo įmanoma nesupaišyti su vietiniais - vampyrė.
- Gali,- šyptelejusi, parodžiau į šalia esantį gultą. Ši pasidėjusi daiktus, plastiškai ir grakščiai atsigulė. Nusisukus, užsidėjau nuo saulės akinius, paslėpdama savo akis.
- Aš Carolina, Carolina Fličer.
- Zoe Lodžer,- atsakiusi, žvilgtelėjau. Jos ploni antakiai buvo nežymiai sutraukti, kelios odos raukšlės pridavė jai keisti žavesio. Sukasta apatinė lūpas bylojo, kad apie kažką mąsto ir ketina sakyt. Patogiai atsisėdusi, tęsiau mūsų pokalbį.
- Iš kur tu?
- Iš Kanados,- vis dar apie kažką įtemptai mąstydama, dar tyliau nei prieš tai, atsakė.
- Kodėl čia atvykai?
- Ieškau vieno žmogaus ir atrodo radau.
- Tokius ir traukai, ši velnio vietą, - netyčiomis garsiai pasakiau. Greitai atsistojusi, susirinkusi daiktus, nuėjau. Mergina akimirksiu atsidūrė šalia manęs, kad net silpnas vėjelis plūstelėjo.
- Nurimk, nenuskriausiu tavęs.
- Žinau kas tu esi, Carolina, ir tai nei velnio manęs nebaugina, - pavarčiusi akis, sunarinau rankas ties krūtine,- tik nesuprantu, ko tau čia iš pačios Kanados? Pamatei mane, pasilabinom geli kiauti savo keliais.
- Noriu susitikti su tavo tėvu. Turiu labai svarbių naujienų.
- Iš kur jis turi tave pažinoti?- nusijuokiau.
- Aš tavo pusseserė iš mamos pusės.Aišku netikra, bet vis tiek.
- Mano mama mirusi, - atkirtusi apėjau ją,- tad keliauk savais keliais.
- Zoe, prašau,- švelniai sulaikiusi mane už rankos, sulaikė mane. Tačiau netrukus paleido mano ranką,- tu vis dar žmogus?
- Taip,- pavarčiau akis,- o ko tikėjaisi? Kad pulsiu žudyti visus, kas papuola?
- Ne, maniau, kad gimei... Ne žmogus, - sutriko. Apsisukusi grįžau į automobilį. Palaukusi kol ji įsės , netarusi nei žodžio išvažiavau namų link.
Įėjusi į namus numečiau daiktus ant šalia esančios spintelės. Leidusi įeiti merginai, nuvedžiau ją į tėvo kabinetą, kuriame tėvas su kažkuo kalbėjo mobiliuoju. Švelniai pasibeldusi įėjau, nusišypsojes toliau tęsė pokalbį, bet įėjus merginai, akimirksiu pasikeitė . Kažką pasakęs prancūzų kalba, padėjo ragelį.
- Carolina? Kaip mus radai?
- Jie žino kur jūs. Nugirdau Sofijos pokalbį su Kaju apie savo planus susitikti su ja,- pažvelgusi į mane, praėjo pro mane.
- Kajus? Jis su jais?- mačiau tėvo veide baimė ir susirūpinimą.
- Kas yra Kajus?
- Tavo įbrolis,- nieko nelaukęs atsakė tėvas, bet nepažvelge į mane. Sutrikusi mėginau sufirškinti ši faktą, kad turiu brolį.
- Aš turiu įbroli ir tik dabar apie tai sužinau?- piktinausi.
- Ne tai nėra labai svarbu. Jis pirmasis Sofijos vaikas,- atsiduso Carolina,- kai mirė jo tėvas, jis išvyko į Prancūziją, o gimus tau grįžo, bet sužinojęs kad tu, stojo į senelio pusę ir išvyko pas jį. Visi suvokia, kad stoti prieš jį savižudybė.
Atsidususi, kuo toliau tuo labiau suvokiau, kad nėra pasaulyje žmogaus kuris nenorėtų mano mirties. Ta  eilė jų vis didėja. Visi kažko nori iš manęs, tikisi, o aš negaliu ir nenoriu jiems to duoti.
Likusią dienos dalį, tėvas kažkur išvyko, o mudvi su Carolina artimiau susipažinome. Su jos pagalba išmokau kontroliuoti savo vizijas ir reikalui prireikus, jomis pasinaudoti. Vėlialiau, tamsiai, gūdžiai nakčiai apgaubus, visą miestą, mudvi, o tiksliau aš nuėjau miegoti.
- Zoe, Zoe, pabusk,- migloje išgirdau merginos balsą. Norėjau atsimerkti, bet neturėjau jėgų, nei lašelio. Tad tiesiog šiektiek sujudėjusi, vėl bandžiau įsižiūrėti į vis dar regima vaizdą.
- Zoe,- vėl pasigirdo balsas. Šįkart atpažinau Carolinos balsą. Sukaupusi visas jėgas, pramerkiau sunkius akių vokus. Mergina besišypsodama tarė:
- Važiuojam kur nors prasiblaškyti?
- Kiek dabar valandų?- tingiai atsisėdusi, pasiražiau.
- Pusę dešimtos. Tai eime?- atsistojusi pasikedeno savo ilgus, garbanotus plaukus.
- Duok man penkiolika minučių, - šyptelejusi išlipau iš lovos. Paskubomis susiruošusi, išėjau iš savo kambario. Lipant laiptais žemyn, netikėtai iš virtuvės išgirdau seniai girdėta Marko balsą.
- Pone Lodžer, suprantu, kad ji pyksta ant manęs, bet pats suprantate kokia ji man svarbi,- kalbėjo Markas.
- Žinau, bet jai dabar viskas nauja, dar Carolinos atvykimas... Nežinau ar galiu tam duoti leidimą, be jos žinios.
- Aš pats asmeniškai pasikalbesiu su ja.
- Apie ką?- nieko nelaukusi įžengiau į virtuvę, kur vyrai kalbėjosi, o Carolina ramei gukšnojo kažkieno kraują ir kraujo banko. Šiems pažvelgus į mane, nustebusiai, šyptelėjau. Negalėjau patikėti, kad Markas grįžo, po tiek laiko, nepykau ant jo, negalėjau. Jis mano draugas ir geriausios draugės brolis. Ir štai jis stovi priešais mane.
- Labas , Zoe,- galiausiai nutraukė jis tyla.
- Sveikas,- linktelėjusi vėl abejingai nužvelgus, atsisėdau šalia merginos,- tai apie ką nori su manimi pasikalbėti?
- Apie Liusi,- skubiai atsakė vaikinas. Mačiau kaip jis vengia mano žvikgsnio, tarsi kažko ieškodamas, tik nesupratau, kodėl? O gal jis meluoja ir bando sugalvoti logiška melą?
- Ji pasiilgo tavęs, bet tuo pačiu pyksta. Norėjau paprašyti susitikti su ja, išsiaiškinti viską.
- Jai pavojinga su manimi. Atleisk, bet mudvi turime eiti, - atsakiusi, praėjau pro jį. Mane siutino jo toks pasitikėjimas savimi, tarsi tas bučinys jam viską pakeitė. Negaliu jam leisti manimi manipuliuoti.
- Jis gali kartu važiuoti,- staiga prabilo kaip visada maloni pusseserė,- pasiimtume ir jo sese, su draugais. Juk kuo daugiau tuo smagiau.
- Gal tu ir teisi,- atsidusau,- Markai, važiuojam, skambink Liusi.
Carolinai suplojus rankomis, visi trys išskubėjome, automobilio link. Mums vykstant tikslo link, jiedu artimiau susipažino, o aš po ilgo laiko parašiau Liusi, bet negavusi atsakymo, paslėpiau mobilųjį.
- Tai kodėl grįžai?- pasidomėjau Mark. Šis trumpai žvilgtelėjęs nusišypsojo.
- Dėl tavęs,negalėjau ten sėdėti, žinodamas, kad esam susipykę dėl mano kvailumo ir jog tau gresia pavojus, o manęs nėra šalia.
- Man tavęs ir nereikia, turiu Joseph, Tailerį, Carolina, tėtį, Morgansus, visa armija,- atšovusi nusisukau. Jam nieko nebesakius, tiesiog sustojus prie mūsų jau laukiančių bičiulių. Visiems susėdus pajudėjome toliau. Pirmą kartą nežinojau ką pasakyti Liusi, atrodė tokia šalta ir abejinga man. Visi tylėjome, nepratarėmė nei žodžio, net muzika negrojo. Tarsi mirtina tyla prieš audrą.
- Tai kur važiuojame?- galiausiai šią siaubinga tylą nutraukė pusseserė.
- Gal pasimaudyti, kol dar šilta?- pasiūlė Markas,- kas už?
- Aš,- vienbalsiu atsakeme . Visi nusijuokėmė, mūsų su Liusi žvilgsmiams susitikus, ši greitai nuelido savo akis, sau į rankas. Nusisukusi, atsidusau. Norėjau su ja pasikalbėti, bet nežinojau kaip tai padaryti dar labiau visko neapsunkinant. O tiesos pasakyti ir negalėjau, bet ir meluoti nenorėjau.
Markui sustojus prie neįtikėtinai ramaus ežero, atokioje vietoje, visi be išlipome. Vaikinai nieko nelaukdami nuėjo apžiūrėti krantą, o mes likome prie automobilio.
- Ką pasitiesime?- truputį susiraukus, pasidomėjo Carolina.
- Turbūt šiuos?- atsisukusios į Liusi išvydome ją stovinčia prie bagažinės, o rankose laikant raudonus tarsi kraujas, užtiesalus. Nusijuokusios pasitiesieme juos. Nusivilkusios viršutinius rūbus, nuėjome, jau pusnuogių vaikinų link.
- Na kaip krantas?- įsiremusi į klubus pasidomėjau.
- Tai gal pati išmėgink,- netikėtai Markas čiupes mane ant rankų ėmė bėgti vandens link. Tvirtai įsikibusi paslėpiau veidą jo kaklo įlinkyje. Netrukus pajutus, kaip mane apgaubia ledinio vandens antklodė, cypdama išnėriau.
- Asile, šalta!!!- taškydama besijuokianti vaikiną, pykau.
- Ok atsiprašau, nepagalvojau, - nusivaipes parodė liežuvį. Pavarčiusi akis, staigiai panardinau jį po vandeniu, bet netrukus pajutus tvirtas rankas ant savo liemens, pati panirau su juo. Taip netrukus įsižaidėme, kol galiausiai prisijungė likusieji. Žaidėme tokie atsipalaidavę, tarsi jokie rūpesčiai mūsų neslėktu, tarsi viskas būtų kaip anksčiau, net su Liusi atrodė nebėra sienos.
Pagaliau gerai išmirke, išlipome . Vaikinams nuvažiavus iki parduotuvės, mes užkureme laužą,jiems grįžus surengėme mini pikniką . Jau ramei deginomes, kuomet prie mūsų priėjo Markas.
- Carolina, gali padėti?
- Taip,- ši staigiai pašokusi paliko mudvi vienas. Atsisėdusi, pažvelgiau į merginą.
- Einu pažiūrėti kaip Džeisonui sekasi,- jau ruošiausi stotis, kuomet ji prabilo:
- Dabar visada taip bus?
- Kaip?
- Prie kitų apsimesime draugėmis, nors taip nebus.
- Turbūt,- atsidususi, nusisukau į šašlykus maunancius bičiulius, - aš nenorėjau, kad taip nutiktų, bet nutiko. Gal taip bus geriau.
- Bet kodėl aš? Su Džeisonu bendravai,- šaltai atkirtusi atsisėdo.
- Jis pats siūlė, aš niekam neskambinau ir nerašiau.
- Ai tik nereikia, nebūtum norėjusi nebūtum susitikus , - atrėžusi nusisuko.
- Suprask, man reikia laikytis nuo tavęs atokiau. Ir nuo jo, bet jis pats neduoda man ramybės. Aš tenoriu gero.
- Ką tu sakai? Ir kas tokio privertė atstumti savo geriausią drauge?!- staiga surikusi, taip atkreipdama visų dėmesį į mudvi, sunere rankas. Nusisukusi stengiausi išlikti rami.
- Taip bus geriau.
- Nesistebiu, kad atvykai čia! Los Andžele nebebuvo draugų, nes tu visus atstūmei! Tik kažkas pasisuka ne tokia linkme kokia tu nori ir tu bėgi į krūmus! Tas pats buvo ir su Dagu!!
- Liusi!- staiga įsikišo Markas.
- Ką ? Nepatinka girdėti apie tavo simpatija tiesos? Tai pasiklausyk, broliuk!
- Nedrįsk čia kišti Dago!- neištverusi surikau,- tu nieko nežinai! Nori tiesos prašom, mano mama gyva, turiu netikrą brolį ir mano senelis, kurio gyvenime nesu mačiusi, laiko mane pavainike!
- Ką? Ji gyva?- sutriko Liusi.
- Taip, vėliau susipykau su tavo broliu, tad bijojau net tau į akis pažvelgti,- bandžiau sugalvoti kuo logiškesnį paaiškinimą, nemeluojant. Visi buvome įsitempę, tačiau Liusi netarusi nei žodžio, apkabino mane. Atsiduri jos saugiam glėbyje, pasijaučiau saugi, tarsi namie. Man taip to trūko, vieno, paprasto apkabinimo, be jokių žodžių. Galiausiai atsitraukusios viena nuo kitos, patovanojome viena kitą šypsena:
- Daugiau nuo manęs nieko neslėpk, o mano brolis, abi žinome, kad jis kvailys,- nusijuokė ji.
- Tikrai taip.
- Eime valgyti!- suriko Džeisonas, patrindamas rankomis. Visi susėdę aplink laužą, kibome į savo maistą, pavalgę, likome ten sėdėti ir kalbėtis dar ilgą laiką. Vėliau orui vėstant, visa gamtą gaubiant tamsai, vaikinai nusprendė pajungti muzikos, bei truputį pašokti, bei atsipalaiduoti alkoholiu.
Linksmybėms įpusėjus, nors nesijaučiau girta, bet turbūt nuo per didelio atsipalaidavimo, apsvaigo galva ir netikėtai mano kojos tarsi susipynę. Maniau parkrisanti, bet buvau sučiupta Marko. Iš pradžių abu be perstojo juokėmės, o kiti tarsi mūsų nebūtų linksminosi toliau. Tačiau greitai pasidarė nejauku, vis žvilgčiojant vienas į kitą, jausti jo per didelį artumą. Abu nutilę toliau stebejome vienas kitą, jam pradėjus artėti manęs link, staigiai pasitraukiau:
- Ačiū, kad sugavai.
- Visada,- šyptelėjo. Jau sukausi eiti, kuomet buvau jo sučiupta ir vėl atsiduriau jo glėbyje. Sustingusi stebėjau jį, o jis manęs, netrukus staigiai priglaudė savo lūpas prie manųjų. Staigiai jį atstumusi, trenkiau jam.
- Baik.
- Kodėl?- piktinosi,- seniai žinai mano jausmus tau.
- Tu mano draugas, geriausios draugės brolis ir nieko daugiau. Taip ir turi likti.
- Nesutrugdžiau?- Markui bandant kažką sakyti, kuomet jį pertraukė, žemas, vyriškas balsas. Pažvelgusi už jo, išvydau aukštą, kostiumą vilkintį vaikiną. Jos veide švytėte švietė pasitikėjimas.
- Kajau,- greitai priėjusi, piktinosi, Carolina. Užstodama mane. Jos kūnas buvo įsitempęs, o akys spindėjo raudonai. Vėl pažvelgusi į vaikiną, tik gerai įsižiurejusi pamačiau kelis mūsų panašumus.
- Ką čia darai,- toliau piktinosi mergina.
- Atvykau į šeimos susitikimą,- pasišaipė vaikinas, tuomet pažvelgė jai per petį, į mane- tai kuo vardu, brangi, sesutė?
- Zoe,- atkirtau, šis praėjęs pro visus, prie manęs, paėmė mano ranką. Sustingusi stebėjau jo veiksmus, tuomet pasilenkęs švelniai ją pabučiavo.
- Labai malonu, Kajus.
- Nepasakyčiau, kad jau taip ir malonu,- ištraukusi ranką iš jo gniaužtų, atsitraukiau nuo jo.
- Sofia čia,- įsiterpę Carolina.
- O kaip gi, ji įsiuto kuomet pabegai nieko nepasakiusi.
- Aš parvešiu Liusi su Džeisonu namo,- sumurmėjes Markas, nuėjo automobilio link. Jiems išvykus, Kajus vėl sutelkė visą dėmesį į mudvi.
- Būtų gaila, jei jiems kas nutiktų, tiesa?
- Jų neliesk,- suirzusi, praėjau pro pusseserė,- tai mūsų reikalas, jų čia nevelk.
- Juk suvoki, kad Sofia negali jos sutikti? Ji vis dar žmogus,- sunėrė rankas ant krūtinės mergina.
- O taip, iš tolo tai supratau. Bet jį mūsų šeimos narė, kad ir kaip ten bebūtų.
-  Aš vis dar čia, tad nekurkit planų be mano sprendimo. Aš noriu su ta moterimi susitikti.
- Moterį?! Ji mūsų mama!
- Ji tavo mama, ne mano. Manoji mirė, pamiršai?- atkirtusi, staigiai apsirengiau. Kajus piktai vis dirsčiodamas į mane, nuėjo prie automobilio. Pavarčiusi akis nusekiau paskui.
Sustojus prie mano namų, leidusi sau susikaupti, išlipau.
- Ji mudviejų mama, ne tik mano. Nori to ar ne, taip jau yra,- mums einant namo link šaltai sumurmėjo Kajus. Vos priėjome prie durų, jas pravėrė aukšta, liesa moteris. Jos akinamai ilgi,  balti plaukai, švytėte švietė, tarsi katik iškritęs sniegas. Kaip tikra dama, buvo pasitempusi, vilkėjo iki kelių, kūno linijas pabrėžiančia, saulėlydžio spalvos suknelė. Jos juodi, kaip anglis aukštakulniai puikiai prie visko derėjo. Žvelgiant į šią moterį, supratau iš ko paveldėjau skonį stiliui. Tačiau tai nebubo mano mama, kurią prisimenu iš nuotrupų. Tai buvo šaltas, abejingas žmogus, palikęs savo vaiką ir nusprendęs jam įteikti, kad mama mirė