Juodasis Deimantas ( Baigta)

6

Skubiai grižusi į savo kambarį susmukau ant grindų. Ji gyva... Mano mama gyva... Viduje virė pyktis susimaišęs su siaubingu skausmu. Aš tiek dėl jos išliejau ašarų, o ji kažkur laimingai gyveno savo gyvenimą. Tėvas teisus, kraujo ryšio nepanaikinsiu, bet mano šeimoje jos jau labai seniai nebėra. Ji man mirusi, kaip ir mano meilė jai.
Atsistojus, dar kelias akimirkas leidau sau nusiraminti ir ėjau ruoštis šiam vakarui. Jau tiesinausi plaukus, kuomet per visus namus nuaidėjo durų skambutis. Žvilgtelėjusi į laikrodį išvydau jį rodantį šeštą valandą vakaro. Paskubomis susiruošusi, galiausiai palikau savo kambarį. Nulipusi laiptais žemyn išvydau, besišypsantį, susižavėjusį Marką, o šalia jo kaip visada rimtą, savimi pasitikintį tėvą. Apsivilkusi paltą žvilgtelejau į bičiulį:
- Eime?
- Taip,- atidaręs duris, kaip tikras džentelmenas praleido mane. Nusijuokusi išeidama dar spejau išgirsti jo ir mano tėvo atsisveikinimą:
- Viso gero, ponia Lodžer.
- Gero vakaro, vaikai. Saugok ją, Markai.
Daugiau negirdejau, nes buvau per toli nuo jų. Išvažiavę abu tylėjome. Jutau jo žvilgsnį ant savo kūno, bet nieko nesakiau. Man tarsi tai ir patiko, bet tuo pačiu ir glumino. Tik netoli mūsų tikslo pagaliau ši nejauki , keista tyla, buvo nutraukta jo dėka:
- Bijai?- pasidomėjo.
- Aš anksčiau taip gyvenau, pameni ?- nusijuokusi žvilgtelėjau į vaikiną,- anksčiau pokyliai, labdaros vakarėliai buvo mano kasdienybė, mano neatsiejama gyvenimo dalis. O dabar tai tarsi prakeiksmas. Prakeikimas primenantis koks bevertis ir beprasmis mano gyvenimas buvo.
- Bet tu turėjai viską: draugus, pinigus, puikią reputaciją, nuolatinius vakarėlius, gyvenai daugelių žmonių svajonių mieste,- sustojęs prie paskutinio šviesoforo, nežymiai atsisuko. Mačiau jo akyse sumišimą, nuostabą.
- Kaip mano tėvas sako: ,,be šeimos mes niekas". O mirus mamai supratau, kad turtai, galia, valdžia, kitų nuolankumas, palyginus niekas, prieš šeimos ryšį ir meilė.
- Zoe Lodžer, nepaliauji manęs stebinti,- nusijuokęs galiausiai pajudėjo iš vietos. Nieko neatsakiusi nusisukau. Nors mane glumino jo glaudus ryšys suano tėvu, bet aš juom pasitikėjau. Gal net per daug.
Mums atvykus, mus pasitiko pasamdytas jaunas vairuotojas. Perėmęs Marko automobilį, nuvažiavo stovėjimo aikštelės link. Vaizdingai paplojusi Markui, nusijuokiau:
- Kol kas gera pradžia.
- Dėl tavęs verta pasistengti,- ištiesęs paranke nusišypsojo. Įsikibusi, kartu nužingsniavome vidun. Vos įėjome išvydau daug nepažįstamų veidų, grojo raminanti melodija, keli smalsiai vis žvilčiojo į mus.  Liokajui padavė paltus, nužingsniavome pasisveikinti su Liusi, bei Džeremiu. Kurie tuo metu gurkšnojo šampaną, aptarinėjo nežinomo autoriaus kūryba.
- Sveikučiai,- mums priėjus pasisveikino Markas. Jiems atsisukus ir nusišypsojus, pasijutau kiek ramiau, nebe tokia įsitempusi. Tad giliai iškepusi sulaikyta orą, nusišypsojau ir aš .
- Zoe, atrodai stulbinančiai,- pagyrė Džeremis,- raudona spalva tau neįtikėtinai tinka.
- Ačiū. Tu taip pat puikiai atrodai.
- Tu net meluodama, žavi,- nusijuokęs padavė šampano taurę. Padėkojusi, truputį gurkštelėjusi jo, ėmiau stebėti kitus žmones, kol mano žvilgsnis neužkliuvo ties Joseph. Su kuriuo buvo jaunutė, žavi palydovė. Jie su kažkuo gan įtemptai, bet tuo pačiu linksmai diskutavo. Vaikino aprangoje, kaip visad dominavo juoda spalva. Marškinių apykaklė buvo šiek tiek prasagstyta, kas suteikė jam nerūpestingumo, pasitikėjimo savimi žavesį. Mano nelaimei jis kaip tik pastebėjo mus. Susidūrus mudviejų žvilgsniams, nežymiai kilstelėjo šampano taurę. Nieko neatsakiusi, nusisukau.
- Eime pašokti?- staiga šalia savęs išgirdau Marko klausimą. Linktelėjus, padaviau taurė bičiuliai, o pati nuosekiau paskui Marka. Užgrojus lėtai melodijai, ėmėme koja kojon šokti. Su juo šokdama jaučiausi tokia laisva, kiekvieno judesio metu atrodė taip tarsi jau buvau tai dariusi, kitam gyvenime. Melodija valdė mūsų kūnus. Tarsi būtume brolis ir sesuo, giminingos sielos. Nutilus muzikai, visi ėmė ploti, o Markas šiek tiek pasitraukęs garsiai ir valdingai prabilo:
- Ačiū visiems, kad susirinkote. Tikrai nesitikėjau tiek daug palaikymo. Patikekite man tai begalo svarbu ir esu labai visiems dėkingas. Visi šie darbai, meno kūriniai tiesiog stulbinantys, tiesa? Kaip ir jų autoriai. Bet šio susitikimo tikslas kitas. Jo tikslas, pristatyti jums nuostabią mergina, kuri paprasčiausiai pasirodo gyvena su manimi,- nusijuokė jis,- Tad susipažinkite su mano jaunėlė sesutė Liusi Smith.
Jam tai ištarusi, visi susmeige savo smalsumo kupinas akis į sutrikusia merginą. Kuriai už nugaros atsidengė didžiulis jos pieštas meno kūrinys. Jame buvo pavaizduota aš pati, Markas ir Džeremis. O už mūsų tarsi angelas, ryškioje šviesoje stovėjo Teo. Mes visi atrodeme tokie tikroviški, tarsi tuoj tuoj visi paveiksle atgims.
- Tad šį pastatą pavadinau jos vardu, Liusinda. O dabar gero vakaro visiems ir smagaus pobuvio.
Visiems ėmus vel šnekučiuotis, ruošiames gryžti pas bičiulius kuomet kažkas pašauke Marką, atsiprašes greitai dingo iš mano akiračio.
- Jis pamišelis,- man priėjus, sumurmėjo Liusi.
- Jis stengiasi del tavęs, Liusi.
- Žinau, bet šito... Man kiek per daug. Niekada nei minčių neturėjau iškelti tai į viešumą.
- Jis nuostabus, didžiuokis savimi.
- Žinai, Zoe teisi,- staiga už savęs išgirdusi Joseph balsą, nežymiai kruptelejau. Staigiai atsisuke išvydome vaikiną su savo jaunąja palydovė.
- Sveiki,- pasisveikinusi,šyptelėjau merginai, o ši man.
- Mano jaunėlė sesutė panoro susipažinti su jumis, mat jos nuomone gėdijosi jos.
- Tai tiesa,- atkirtusi jaunoji dama papūtė lūpas. Nusijuokusi ištiesiau jai ranką.
- Zoe.
- Keili,- švelniai spustelėjus mano plaštaką, šyptelejo.
- O aš Liusi, o šis keistuolis Džeisonas,- priėjusi arčiau mūsų, įsiterpę Liusi.
- Ei!- staigiai suriko Džeisonas,- languoti marškiniai šiuo metu madingi.
Visi ėmėme juoktis, išskyrus Joseph. Jis stovedamas kiek nuošaliau, tiesiog stebėjo mus.
- Liusi tavo piešinys fantastiškas. Gal galėčiau iš arčiau pažiūrėti?
- Žinoma,- nusijuokusi bičiule, pasitraukė į šalį. Mačiau mergaitės susižavėjimo kupinas akis, meilė ir tai mane žavėjo. Kaip tokia jauna ji buvo labai protinga, smalsi asmenybė. Pradėjus groti vėl kitai melodijai, prie manęs priėjo Joseph. Mūsų žvilgsniams susidūrus, staigiai suėmęs už rankos nusitempė šokių aikštelės link. Sutrikusi pažvelgiau į draugus, kurie buvo per daug įsijautę į pokalbį, tad nieko nepastebėjo, tuomet į Joseph.
- Žinai, tau tereikėjo paprašyti.
- Maldavimai ne man,- prisitraukes mane arčiau, pažvelge į akis,- aš pasiemu ir gaunu ko noriu.
Daugiau nepratare ne žodžio, ėmė judėti muzikos ritmu. Judėjome greitai, plastiškai, tarsi jis valdėane. Turiu pripažinti šoko stulbinamai gerai. Šokiui artėjant į pabaigą, galiausiai išdrysau paklausi to kas mane domino labai seniai:
- Iš kur tiek žinai apie mane?
- Tebūnie tai mano mažytė paslaptis.
Trumpai žvilgtelėjusi į kitus, kurie kaip tik stebėjo mudu, vėl pažvelgiau į greta stovintį vyrą:
- Tu ją saugai, tiesa?
- Tai ne tavo sušiktas reikalas,- šiukšiai atsakęs, atsitraukė.
- Nuo ko tau tavo manymu ją reikia saugoti?
- Nuo tavęs, o tiksliau tavo motinos.
- Mano mama mirusi,- kiek nervingai nusijuokusi, šaltai atkirtau ir nuėjau. Likusia vakaro dalį prasikalbėjome su Keili ir Liusi. Kol galiausiai pavargau ir nelaukusi Marko grįžau namo. Tėvas jau miegojo, tad pati nuėjusi į dušą, persirengusi užmigau.