Juodasis Deimantas ( Baigta)

11

- Mama,- mudviejų nejaukia tylą pertraukė, pro mane praėjęs Kajus, pakštelėdamas jai į skruostą,- radau Carolina, o su ja ir ją. Moteriai vėl sutelkus visą savo dėmesį į mane, nusisukau. Trumpai pažvelgusi į pusseserę, kuri aiškiai nebuvo patenkinta šiuo netikėtų moters vizitu, galiausiai įėjome į namo gilumą.
- Nieko nepasakysi?- mane sulaikė nepatenkintas įbrolis.
- O turėčiau?- atsidususi, atsisukau. Jo veide iš nepasitenkinimo, o gal net šiek tiek pykčio, atsirado kelios, nedidukes raukšlės. Jis jau žiojosi kažką sakyti, tačiau jį sulaikė tos moters uždėta ranka jam ant peties, kas dar mane labiau siutino ir skaudino. Nusisukusi kartu su Carolina nužingsniavome svetainės link. Kur turėjo, kaip įprastai, ilsėtis mano tėvas. Jam sėdint priešais traškanti nuo liepsnų židinį ir gurkšnojant viskį, atsisėdau šalia jo:
- Kas dabar?
- Jei atvirai nežinau, mieloji.
- Nejau apsimesime, kad viskas viskas gerai ir apsimesime laiminga šeima?
- O kas belieka?- staigiai atsisukęs, pakėlė viena savo vešlų antakį,- nejau nori ją išvyti? Kaip bebūtų ji tavo mama, mano mylima moteris, Zoe.
- Ji Kajaus mama, ne mano.
- Tikrai taip galvoji?- netikėtai už savęs išgirdome moters balsą. Greitai atsistojusi, pažvelgiau į ją.
- Taip,- bejausmiu balsų atsakiau,- čia mūsų namai, ne tavo, o tuo labiau ne Kajaus.
- Mieloji, liaukis,- atsistojo tėvas,- ji tavo motina, toks buvo mudviejų abiejų sprendimas, tad turi kaltinti mus abu.
- Tu rimtai?- negalėdama patikėti, jo žodžiais žvelgiau į jį kaip į beprotį,- nori ją vėl priimti, po visko? Puiku, priimk, džiaukis savo tobula šeima, bet aš šiame cirke nedalyvausiu.
Visus nužvelgusi, greitai patraukiau išėjimo link. Manyje virė milijonai jausmų nuo sutrikimo iki ilgesio, nuo pykčio iki noro pulti jai į glėbį.
- Zoe!- dar spėjo man pavijui surikti moteris, bet nieko neatsakiusi, tiesiog išeidama užtrenkiau duris. Staiga buvau sučiupta tvirtų gniaužtų ir apsukta į įsiučio kupiną Kajaus veidą.
- Paleisk mane,- sukandusi dantis pareikalavau.
- Kur susiruošei?
- Ne tavo reikalas!
- Žinai ką? Važiuosi su manimi,- staigiai apsukęs, ėmė temti automobilio link. Žvilgtelėjusi namų link, vėl pameginau ištrūkti, bet tai buvo beprasmiška prieš šį antžmogi.
- Paleisk mane, Kajau! Man skauda.
- Susitiksim su mano pažįstamu. Tokiu Joseph, pažįsti?
- O kaip gi?- seip ne taip per prievarta įsėdusi į automobilį, pavarčiau akis,- geriau nepažinočiau.
   Jam išsukus iš kiemo vėl pažvelgiau į vis dar pikta vaikiną:
- Žinai man jau nusibodo būti vampyrų ir vilkolakių marionetė.
- Tai nebūk mažvaikė ir tapk kuo ir turi būti,- pasišaipė jis, pasukdamas Joseph namų link,- o dabar kaip maža vaiką turim saugoti ir prižiūrėti.
- Kad būčiau po to kaip jūs? Ne ačiū, nenoriu žudyti tik tam, kad jausčiau nesveika malonumą.
- Žmonės keisti sutvėrimai,- masliai sumurmėjo,- jie žudo, įsimyli, įskaudina ir jiems tai nerūpi, tai kodėl mes esam už jus prastesni?
- Ko iš tiesų atvykot? Tikrai ne žaisti šeimos žaidimų.
- Mūsų mama mato ateitį ir dabar kažką pamatė, kas susiję su tavimi. Todėl ji norėjo kuo skubiau tave pamatyti.
- Kas tai?
- Nežinau, bet minėjo, kad keitėsi ir tau reikės mūsų pagalbos, kad nepasirinktum blogio.
- Turi omenyje...
- Taip, pats esu jo dešinioji ranka, esu tamsos pusėje, bet šįkart nuojauta sako, kad išduodamas jį elgiuosi teisingai.
- Jis nori mudu su tėčiu nužudyti?- išdįsau paklausi kas seniai nedavė man ramybės.
- Ne tu jam reikalinga, o tavo tėvas tik kliūtis, tad taip jam gresia mirtis,- sustojęs prie milžiniško Joseph namo atsakė. Nusisukusi nuo vaikino, namo pusėn. Antrame aukšte išvydau, pro langą, mus stebinčia Keili. Ji žvelgė tiesiai į mane, atrodė permato kiaurai. Kajui išlipus, greitai pasekiau jo pavyzdžiu ir kartu nužingsniavome namo link. Įėjome nesibelde svetainės link iš kur sklido šeimos narių balsai. Mums įžengus visi akimirksiu nutilo.
- Labas vakaras, atsiprašome už sutrugdyma, bet man reikia pasikalbėti su jumis, ponia Džeimsai,- kaip visada mandagiai ir savimi pasitikinčiai pasisveikino įbrolis.
- Žinoma,- lėtai atsistojęs, parodė jam sekti paskui, - Zoe, jauskis kaip namie.
Jiems išėjus, ponios Mios nuotaika dingo, nužvelgusi mane, greitai pasišalino, palikdama mus dviese su Joseph. Šis toliau sėdėdamas kur sėdėjęs, įniko į savo mobilųjį, pavarčiusi akis, ėmiau apžiūrinėti kambaryje esančias nuotraukas. Jose pagrinde matėsi vaikinas su Keili, tėvai tik retsykiais sušmiežuodavo vienoje, kitoje nuotraukoje. Jos buvo įvairaus senumo, nuo viduramžių iki prezidento Linkolno ir iki šių dienų. Tačiau vienoje jiedu atrodė įspudingiausiai. Tai buvo dar iš tų laikų kuomet pasaulyje viešpatavo monarchija ir visi buvo skirstomi pagal luomą, odos spalvą, tautybę. Joje jie plačiai šypsojosi, puošėsi iškilmingais rūbais, rankose laikomos veido kaukės.
- Kaukių balius, 1879metai, Paryžius,- netikėtai greta savęs išgirdau vaikino balsą,- tą vakarą Keili tapo tuom kuom yra dabar.
- Ta prasme? Ji ne grynakrauja?- sutrikusi, pažvelgiau į prisiminimuose paskendusi vaikiną. Kuris atrodo žvelgia į nuotrauką, bet jo žvilgsnis buvo gilesnis nei tik tai.
- Grynakrauja, tik tą vakarą kažkas nutiko, kad ji pradėjo matyti ateities vizijas. Kaip ir tavo motina,- galiausiai pažvelgė į mane.
- Galiu ją pamatyti?
- Abejoju,- šaltai atsakęs, nuėjo.
- Kodėl tu viena minutę vienoks kita kitoks? Kodėl išvis mane gelbsti jei nekenti?
- Nes to prašė tėvai.
- Ar tikrai? Jei taip manęs nekenti, taip saugai Keili, kodėl leidi mudviem su Kajum čia būti? Juk jis vis dėl to mano brolis.
- Seniai bučiau judu išmetęs, jeigu ne mano tėvas. Jo suknisti nebaigti reikalai ir planai.