Juodasis Deimantas ( Baigta)

8

Vakare, kartu su tėvu, turėjome vykti į sutartinę vakarienę su Morgansais, kurios metu turėsiu apsimesti naivi, nieko nežinanti mergaitė. Bebijo dėl saugumo vakarienė vyks viename iš geriausių restoranų, kur daug akių ir kur saugu. Ta vakarienė turėjo būti tarsi paliaubos ir susivienijimo, kovojant prieš Reivilsus, ženklas. Tad jau kitą dieną nusipirkau stulbinamą, patraukliai ant manęs atrodančią auksinę suknelę. Vakare greitai susiruošusi ir minimaliai pasidažiusi, viską nominavau savo mėgstamais perliukų papuošalais. Nužvelgusi save veidrodyje, galiausiai su tėvu išvykome.
Automobiliui sustojus prie klasikinio stiliaus, neaukšto pastato, drebančiomis rankomis, išlipau. Palaukusi tėčio ir vos priėjus prie manęs, įsikibusi jam į paranke, koja kojon nužingsniavom įėjimo link. Vos mums įžengus vidun, mus pasitiko maloni, senyvo amžiaus moteris. Nejučia, giliai viduje, užpavydejau jai senėjimo ir galimybės mirti. Viduje švietė blausi šviesa, kas suteikė šiai vietai romantiškumo. O patalpoje grojanti lėta, klasikinė muzika, savotiškai ramino. Tėvas apsidaires ir pamatęs ko ieško, nusivedė mane gilyn. Kol pagaliau išvydau šešių vietų staliuką, nukrauta įvairiausių patiekalų ir skoningu vynu, o gal net krauju. Prie staliuko jau sėdėjo Keili su Joseph, o iš kito šono, jų tėvai, nors iš išvaizdos atrodė per jauni būti jų tėvais. Labai jauna pora su beveik suaugusiais vaikais. Tikrai logiška ir nekelia jokių įtarimų.
- Džeimsai,- mums sustojus greta, maloniai pasisveikino mano tėvas su vyru. Šis lėtai ir grėsmingai atsistojęs, paspaudė jam ranką.
- Ričerdai, šimtas metų. Smagu, kad sutikote su mumis pavakarieniauti.
- Sutikau, nes mano dukros labai gera ir didelė širdis. Ji net nepažinodama jūsų, neleido nuvilti ir įžeisti jūsų šeimos.
- Visa į mamą,- nusijuokęs ponas Morgansas, pažvelgė į mane. Suspaudusi kumščius, norėjau atsikirsti, kad toli gražu man iki jos, bet tik maloniai nusišypsojusi, atsakiau:
- Turbūt jūs teisus.
- O ne, mieloji. Tau aš draugas. Vadink mane Džeimsu.
- Supratau,- vėl nusišypsojusi nusisukau. Jutau Joseph svilinantį žvilgsnį ant savo kūno, bet visomis jėgomis stengiausi nesuteikti jam malonumo ir nežiūrinti į jį.
Pagaliau visiems susėdus prie stalo, padavėjui įpylus vyno, atsargiai jį pauosčiau, o tik tada gurkštelėjau kelis gurkšnius. Kuomet vyrų diskusija įsismarkavo, ponia Morganson kreipėsi į mane:
- Aš Mia.
- Zoe,- atsisukusi, vis dar palaikai tą mandagia ir dirbtina savo šypseną,- bet turbūt jūs ir taip žinote kas aš.
- Tiesa,- nusijuokė moteris,- kiek tau?
- Devyniolika.
- Ką planuoji veikti po mokslų? Turi kažkokių planų?
- Aš jau baigiau juos.
- Ką? Kaip tai? Mokslo metai dar nesibaigė,- akivaizdžiai sutrikusi moteris, gurkštelėjo vyno.
- Susitarimai su direktoriumi. Planuoju baigti dizaino ir fotografijos studijas, o vėliau, atėjus laikui, perimti tėvo verslą.
Staiga visi nutilę, pažvelgė į mane. Pažvelgusi į šalia sėdintį tėvą, jo veide atsispindėjo nuostaba, gal netgi laimė.
- Nori valdyti galingą ir klestinčią tėvo imperiją?- nustebęs mano sprendimu, pasidomėjo Džeimsas.
- Taip. Tai šeimos verslas, aš vienintelė teisėta paveldėtoja, nežadu jokiam prašalaičiui kištis kur nereikia. Tad po studijų imsiuosi to, o gal tėvui leidus jau dabar pradėsiu mokytis iš geriausio.
- Bet tu mergina, o nori perimti vyro vaidmenį ir tokį atsakingą. Kodėl? Kai gali džiaugtis viskuo būnant tiesiog... žmona. Vyrai nemėgsta galingų moterų,- nusijuokė jis.
- Nežadu būti kažkieno tik žmona. Beto vedybų mano planuose nėra. Kaip tėtis sakė: ,,be šeimos mes niekas, kaip ir be meilės". Šeima ir jos saugumas mūsų moto, mūsų varantis arkliukas, tad su malonumu užimsiu tėvo vietą.
- Turiu pagirti, brangus drauge,- ponas Džeimsas kreipėsi į mano tėvą,- tu užauginai puikią moterį. Kuri tikrai bus tau naudinga, o gal net geresnė už tave patį.
- Tikrai taip,- nusišypsojo tėtis, paimdamas viskio stiklinę.
- Zoe, gal eime pasivaikščioti?- netikėtai į mūsų pokalbį įsiterpė Keili.
- Žinoma,- linktelėjusi atsistojau, kartu su ja. Visų atsiprašiusios, išėjome. Vos patekome į lauką, mūsų plaukus ėmė taršyti, vėsus vakarinis vėjas. Nusijuokusios patraukėme netoli restorano, teritorijos, esančio parko link.
- Patinka fotografija?- pasidomėjo mergina.
- Taip.
- Ką dažinausiai fotografuoji?
- Įvairiai būna, bet labiausiai man patinka įamžinti gamtą.
- Pameni savo mamą?- staiga sustojusi ir atsisukusi pasidomėjo.
- Ne, ji mirė, kai buvau labai maža. Mano visi prisiminimai iš nuotraukų ir tėvo pasakojimų.
- Tikriausiai labai sunku be jos, ilgiesi?
- Ne, - man tai ištarus mergina truputį atsitraukė, lyg išsigando, tik nesupratau ko,- nepagalvok nieko blogo, tiesiog man buvo gal dveji kai ji mirė, aš jos neprisimenu, ji man kaip svetimas žmogus. Buvo atėjęs laikas kai troškau ją apkabinti, pasikalbėti, bet išmokau su viskuo tvarkytis savaip, nebejausti skausmo kažkam užsiminus apie ją.
- Tai tavyje mirė dalelė tavęs?- prisiartinusi susimąstė ji. Sustingusi tylėdama, stebėjau ją. Jai palietus vietą, kur yra mano širdis, tarsi suakmenėjau, negalėjau nei kalbėti nei pajudėti iš vietos,- tu nužudei tai kas tavo viduje,- toliau šnabždėjo ji. Tuomet savo šaltomis akimis pažvelgė į mane, nuo ko man ėmė trūkti oro, ėmiau dusti,- turi vėl įsileisti tai, nes kitaip viduje nieko neliks. Vėliau tas užslėptas skausmas kažkada prasiveš ir virš didelė neapykantos banga.
- Keili!!!- staiga po parką pasklido artejančio Joseph balsas,- Paleisk ją!!!
- Joseph, nesikišk,- toliau dusindama mane, suurzgė mergina. Nejau vampyrai gali turėti galių? Nejau atėjo laikas man mirti? Ką ji daro man?
- Ji nieko nežino, Keili. Tu ją nužudysi,- sustojęs per kelis žingsnius, ramino ją vaikinas. Sukaupusi visas jėgas, sulemenau, nors tai labiau skambėjo kaip dejone:
- Keili, prašau paleisk mane. Abi žinom, kad manęs nenužudysi,- staiga abu nutilę, pažvelgė į mane, o mergina išsigandusi atsitraukė, leisdama man kvėpuoti. Kai atsigavau ir galėjau normaliai pastovėti ant kojų, pažvelgiau į juodų. Joseph grėsmingai stovėjo užstojęs savo sese, tarsi saugodamas nuo manęs.
- Taip aš žinau viską, tėvas papasakojo. Ir žinai ką? Man tai nerūpi kas ten tūno manyje, jūs visi norite mano mirties, tam ir ši juokinga jūsų visų apklausa, vakariene. Tikrinat mane,- nusijuokiau, - taip banalu.
- Aš labai atsiprašau, Zoe. Nesuprantu kas man pasidarė, dar mokausi save valdyti, - sukukčiojo Keili.
- Laikykites nuo manęs visi atokiau, - atkirtusi, palikau juos vienus. Vos grįžau viena į restoraną, vyresnieji, staigiai pakilo iš savo vietų. Priėjusi šaltai sumurmėjau,- ačiū už malonų vakarą, ponai Morgansai, bet mums metas.
Grįžtant namo abu tylėjome. Tik pasiekus namus, tėvas galiausiai nutraukė tylą.
- Kas ten po velnių nutiko?
- Jie viską žino .
- Ką ? Kaip?!- surikes paskubomis nuėjo į svetainę ir įsipylė visko.
- Keili, kaip ji pati sakė, netyčia bandė mane nužudyti. Ką man reikėjo daryti?! Leistis nužudomai?!
- Velnias,- atsiduso jis,- turbūt teks vieniems kovoti prieš Reivilsus.
Staiga tėvui kažkas paskambino ir tas atsiprašęs paliko mane vieną. Nuėjusi prie veidrodžio, paėmiau žirkles. Kelis kartus giliai įkvepusi, pakėliau suknelės kraštus ir giliai įsipjoviau, surikusi iš skausmo, parkritau ant grindų. Mano nuostabai žaizda akimirksniu užsitraukė ir neliko nei menkiausio randelio. Drebančiomis rankomis vis lėčiau, kur neseniai buvo žaizda, vis negalėjau tuom patikėti. Atsistojusi nužingsniavau savo kambario durų link. Vos įjungus šviesą, buvau priremta tvirto, vyriško kūno, prie užvertų durų. Žvelgiau į pykčio perkreipta Joseph veidą, net akys buvo juodos.
- Tu man melavai, kale. Žiūrėdama į akis nelabai,- suurzgė jis.
- Neliesk manęs. Aš tau nieko nemelavau, sužinojau tik prieš kelias dienas.
- Reikėjo leisti Keili tave nužudyti. Tu tokia pati padugnė kaip tavo motina,- dar labiau suspaudęs mano riešus piktinosi. Įsiutusi, kiek turėdama jėgu nustumiau šį monstrą nuo savęs. Bet nepavyko jis vėl atsidūrė vos keliais centimetrais nuo manęs.
- Nešdinkis iš mano namų! Tu manęs nepažįsti, tad nedrįsk lyginti su ja!
- Mergaitė, man šimtas trisdešimt dveji metai,- nusijuokė jis,- aš mačiau kaip gimei, augai. Žinai dėl ko dabar viskas ? Koks tas didysis jų sandoris? Kad sulaukusi dvidešimt vienerių, savo noru ar ne, tu tapsi mano žmona.
- Melas!! Nutilk!- surikusi nusisukau.
- O mano sesuo, turėjo užkereti tave ir po to tavo mama turėjo ją nužudyti ją, taip tu turėjai virsti ne hibride, o vampyre. Jie norėjo burtų pagalba apgauti motina gamtą. Tavo tetušis tai sužinojo ir štai dabar esam kur esam. Ir sandoris nebegalioja. O tavo senelis nori tavo tėvo mirties, o tave paversti mirtinu ginklu prieš visus kas jam nepaklus.
- Nutilk! Tavo žmona? Per mano lavoną!
- Kaip manai kas parašė Semui tą laišką? Tetušis? Jis tada rūpinosi savo žmonelės gerovę, tu jam nerūpėjai. Jai tave kaltino dėl visko kas nutiko jo žmonai. Susiprotėjo tik kai tavo mama vos nenusuko tau sprando. Viską padariau aš, Semas buvo mulkis, tik trugdė.
- Nešdinkis,- atsisukus ir pagaliau išsilaisvinus, pradariau kambario duris. Ir nesiartink nei prie manęs, nei prie mano artimųjų. Keili laikyk kuo toliau nuo manęs.
- Su malonumu,- staiga pakštelėjes į skruostą, iššoko pro langą. Užverusi ir duris ir tą nelemtą langą, susmukau ant grindų. Kuo toliau tuo labiau nekenčiau savo šeimos. Norėjau nuo visų pabėgti, kad galėčiau būti laisva, normali mergina su didelėmis svajonėmis, tikslais. Turėti šalia mylimą žmogų.
Galiausiai atsistojusi atsiguliau į minkštų patalų, apsuptį ir su pilna galva minčių, panirau į sapnų karalystę.