Juodasis Deimantas ( Baigta)

1

,, My name's BLURREYFACE
and I care what you think

Wish we could turn
back time
to the good ol'days..."

Mano kambarį skambėjo triukšminga Twenty one pilots melodija. Pusnuogė staipiausi prieš veidrodį, šukuodama baltus tarsi ką tik iškritęs, purus sniegas, plaukus. Ant šukų šerelių brūkšnio jie švelniai krito ant mano pečių. Baigusi šukuotis, ant savo kūno užsimečiau, lengvą, šilkinį chalatą. Kurio net nesijautė ant mano kūno. Sumetusi visas reikiamas knygas į rankinę, pasidažiau. Tuomet apsirengusi bordo spalvos, grakščiai prigludusia suknele, apsiaviau juodus aukštakulnius. Dar kartelį nužvelgusi savo atvaizdą veidrodyje, o taip pogi pasiėmusi reikiamus daiktus, išėjau iš kambario. Nors gyvenau čia dvejus metus, savo miestietes manierų ir moteriškumo jokiu būdu nepamiršau. Vos nusileidus, mane pasitiko kostiumą vilkintis, su kavos puodelių rankoje, tėtis. Nužvelgęs nuo galvos iki kojų, nusišypsojo:
- Su šia suknele atrodai kerinčiai. Visai, kaip tavo mama.
- Ačiū, neveltui esu jos dukra. Kada grįši?
- Turiu pokalbį su seniūnu, tai net neįsivaizduoju.
- Aišku, - šyptelejau,- aš jau einu susitiksim vakare.

Nelaukusi jo atsakymo praveriau duris ir išėjau. Įsėdusi į savo naująjį, kaip anglis BMW iškart pagazavau. Automobilio riaumojimui pasiekus mano ausis išsukau ir kiemo. Nors mokykla nebuvo taip toli, tačiau tikrai nesiruošiau vargintis su aukštakulniais žygiuoti tokį kelią. Sustojusi stovėjimo aikštelėje, čiulpau daiktus ir išlipau. Ryškiai rytiniai saulei švystelėjus man į akis, priversdama nežymiai susiraukti, užsidėjau nuo saulės akinius. Eidama mokyklos link jutau kelių mokinių žvilgsnius, bet jau per tuos metus pripratau prie viso to:
- Zoe!- staiga už savęs išgirdau ploną merginos balsą. Nusiėmusi akinius apsigrežiau. Link manęs žingsniavo Liusi su Džeisonu. Mano naujieji geriausi draugai. Liusi vilkėjo kaip visada juodus džinsus, bei savo mėgstamą pilka golfą. Jos pėdas dengė patogūs, sportbačiai. O kaštoninės garbanos tvarkingai krito ant pečių. Juodų rėmelių akinukai suteikė, moksliukes tam tikrą įvaizdį, tačiau mano dėka ji tokia nebebuvo. Aišku pamatysite, kad darau merginai blogą įtaką, gal jūs ir teisūs, tačiau juk reikia džiaugtis gyvenimu, kol galime. Džeisonas priešingai, įgavęs bad boy įvaizdį. Garderove vyravo tik juoda spalva, net gi plaukai buvo nudažyti juodai ir tvarkingai ,plaukų želė, sukelti į viršų. Nusišypsojusi pasisveikinau:
- Sveikučiai.
- Tavo kava,- ištiesusi viena iš trijų popierinių puodelių šyptelejo bičiulė.
- Ačiū. Tu mano išgelbėjimas. Būčiau mirus.
- Nebūtum, - nusijuokusi gurkštelėjo saviškės.
- Merginos, tai ką darom dėl vakarėlio mano namuose?- į mūsų mini pokalbį įsiterpę šalia stovintis Džeisonas.
- Aš negaliu. Turiu ruoštis rytojaus atsiskaitymui,- atsiduso Liusi. Pradėjusi žingsniuoti mokyklos link, išsitraukė spintelės raktus. Susižvalge su vaikinu, atsidusau:
- Nagi eime. Juk tai tik vienas vakarėlis. Pasilinksminsim, atsipalaiduosim, gal rasime tau pora.
- Juk žinai, kad tėvai užmuš jei ten nueisiu,- atrakinusi spintele, ištraukė krūvą vadovėlių. Netgi tuos kurių šiandien mums neprireiks. Visus sumetusi į mažyte, rožinė kuprinę atsisuko:
- Eikit be manęs .
- Gerai, kaip nori,- trumpai ir aiškiai atsakiusi, nusisukau,- jeigu manęs prireiks būsiu lauke, mūsų vietelėje.
Vaizdingai papurenusi plaukus, nužingsniavau išejimo lauk. Taip taip, aš nesiruošiau dalyvauti chemijos pamokoje. Nemačiau tam tikslo. Vis vien po mokslų perimsiu tėvo verslą ir gal grįšiu į Los Andželą, arba kursiu puikius sanderius čia, iš kurių tikiu daug pasipelnysiu.
Vos pravėriau plačias, tarsi kraujas, medines mokyklos duris, į mane plūstelėjo šiltas rytinis vėjelis, gaivus oro gurkšnis mano plaučiams. Keli į pamoką skubantys mokiniai , paskubomis prabėgo, pro šalį , o netrukus nuskambėjo ir pats mokyklos skambutis. Žengusi kelis žingsnius, taip tvirtu žingsniu palikusi šią pragaro skylę, kur netrukus nutiks kažkas siaubingo, kas amžiams pakeis mūsų visų gyvenimus.