Juodasis Deimantas ( Baigta)

5

Žingsniavau mokyklos kolidoriumi, matematikos kabineto link. Visi į mane žvelgė, kaip į ateivį. Mat šiandien atvykus, ne savo sportiniu automobiliu, o motociklu. Vilkėjau ne kaip įprastai elegantiškas, aptemtas suknelės ar sijoną su palaidinė, o juodus plėšytus džinsus, juodą, permatomą palaidinę, per per kurią matėsi juoda, nėriniuota liemenėlė ir taip pat juodą kožą. O kaklą ir ausis puošė vienintelė ryški detalė, balti perliukai. Kurie puikiai šiandien tiko prie mano bad girl įvaizdžio.
Įėjusi į kabinetą, greitai nužingsniavau savo vietos link, šalia Džeisono.
- Labas ir tau,- nusijuokė bičiulis,- tai kur vakar buvai?
- Su Marku ir Liusi.
- Ir manęs nepasiemet?- apsimestinai įsižeides išsižiojo. Nusijuokusi tyliai atsiprašiau. Tuomet ir jis nusijuokė, atkreipdamas į save kitų dėmesį. Galiausiai prasidėjus pamokai, į kabinetą įžengė mokytoja, visi nutilome.
Pamoka kaip niekad praėjo siaubingai nuobodžiai. Po kelių kitų pamokų, prasidėjus ilgajai pertrauka, kartu su Džeisonu ir Liusi įėjome į mažą kavinę. Priėję prie savo įprasto stalelio ruošiamės sėstis, kuomet mus sustabdė čia sėdintys vaikinai. Tarp kurių sėdėjo ir Taileris. Visus nužvelgusi atpažinau tik vieną asmenybę, buvusio vaikino brolį Tailerį, sėdintį kartu su Joseph kompanija. Bet ką jis čia veikia?
- Taileri?- sutrikusi kreipiausi į jį. Šiam pakėlus savo akis mano pusėn, jos išsiplėtė, tarsi pamačiusios vaiduoklį.
- Eime, Zoe, kitur,- ėmė mane temtis šalin draugė.
- Ne palauk truputį. Taikeri, ką tu čia veiki? Judu su Semu čia?
- Judu pažįstami?- sutrikęs nužvelgė mudu Joseph. Taileris nieko nesakes atsistojo. Čiupes už mano riešo, prieš nusitempdamas mane, pažvelgė į bičiulius,- aš tuoj grįšiu, Jį.
Tik išėjus į lauką, vaikinas teikėsi mane paleisti. Sustojęs prie jo automobilio, atsisuko į mane:
- Kodėl tu čia?
- Tavęs to paties galėčiau paklausti. Kur Semas?
- Niujorke. Taigi pati prašei jo išvykti, kad būtų kuo toliau nuo tavęs, - sarkastiškai nusijuokė. Sutrikusi, nesuvokdama apie ką jis kalba, pakėliau vieną antakį.
- Aš prašiau? Taigi jis mane paliko, ne aš jį! Pameni? Jam visada darbas buvo svarbiau nei aš!
- Jis išvyko per tave!!- staiga surikes nusisuko. Mačiau kaip greitai kilnojasi jo pečiai, kaip įsitempia kiekvienas jo kūno raumenukas. Žengusi kelis žingsnius atgal, dar labiau sutrikau. Apie ką jis kalba? Ko aš nežinau?
- Tai ne tu parašei, tiesa? Tu net nieko nenutuoki, kas vyksta aplink tave, visą tavo sušikta gyvenimą,- staigiai atsisukęs, įdėmiai nužvelgė mane. Dabar jo akyse mačiau pyktį, sutrikimą ir kažką kitą, kažką baisesnio, nei aš galiu įsivaizduoti. Tai buvo nebe tas mielas Taileris kurį prisimenu. Su kuriuo susipažinau krepšinio aikštelėje.
- Apie ką tu kalbi? Semui viskas gerai?
- Tai nebe tavo reikalas, Zoe, - šaltai atkirtes nuėjo kavinės link. Staigiai apsigręžusi surikau.
- Ką čia veiki, su Joseph?!
- Eini?- neapsigreždamas atkirto, tarsi negirdėtų mano klausimo. Atsidususi, kad ir negavusi jokių atsakymų, vis dėl to grižau pas bičiulius. Kurie iškart nusitempė mane visai prie kito stalelio. Mums susėdus šie įdėmiai pažvelgė į mane.
- Kas jis toks?- nekantriai smalsavo mergina.
- Senas draugas iš praeities, -atsakiusi, pažvelgiau staliuko, prie kurio jie sėdėjo, link. Šie kaip tik žvelgė į mus. Greitai nusisukusi merginai suvokti apie ką kalbėjo Taileris.
Visą laiką jutau kaip jų įdėmūs žvilgsniai, svilina man nugarą, o visos mintys buvo tik apie vaikino pasakytus žodžius. Semas buvo mano pirmoji ir vienintelė meilė, su kuriuo išdraugavau tikrai ilgą laiką, kol vieną dieną susitarėme susitikti, bet jis neatėjo. O po kelių dienų tėvas pareiškė, kad išsikraustome.
- Zoe, tu mane girdi?,- staiga mane iš minčių ištraukė Džeisono balsas.
- Ką? Oj atsiprašau, negirdejau. Ką sakei?
- Sakau eime, už poros valandų vykstame į pristatymą, - pavarte akis vaikinas. Linktelėjus atsistojau. Segdama jiems iš paskos trumpai akies krašteliu žvilgtelėjau į Tailerį, kurio mano nuostabai nebebuvo.
Grįžusi namo iškart surikau:
- Tėve!
- Aš kabinete, - vos išgirdusi jo atsakymą, nuspyrusi aukštakulnius į šalį, skubiai nužingsniavau kabineto link. Įžengus pro duris, staigiai paskui save jas užtrenkiau, taip atkreipdama tėvo dėmesį.
- Kas nutiko, mieloji?- atsistojo vyras.
- Tu prikišai savo nagus prie mano ir Semo santykių?!- iškart ėjau prie esmės.
- Iš kur tu...? Apie ką tu, mieloji?
- Taip ar ne?!!- neištvėrsi surikau.
- Nekelk prieš mane balso, panelė!- dabar jau ir jis niršo. Suspaudusi kumščiusi paskutinį kartą paklausiau kuo švelniau.
- Taip ar ne, Ričerdai Lodžer?
- Taip! Patenkinta?!- trenkęs kumščiu į stalą suriko. Aiktelėjusi žengiau atbula, kuo toliau nuo šio vyro.
- Kodėl? Žinaojai ką jam jaučiu, ir vis vien taip pasielgei?
- Taip buvo geriausia, - atsiduso,- mieloji, nesigilink į visa tai. Patikėk tu nenori nieko žinoti.
- Ko žinoti? To kad mano motina gyva?
Staigiai sustingęs, akmeniniu veidu sutribo krėsle.
- Kaip sužinojai?
- Nugirdau tavo pokalbį su ja. Paminėjus jos vardą, viską supratau. Kodėl sugriovei mano meilė? Kodėl ji mus paliko?
- Tau per anksti sužinoti, tiesa, dukrelė. Eik ruoštis pokyliui. Neversk Marko laukti.
Staigiai priėjusi, apiem rankomis pasirėmusi į stalviršį, pasilenkiau arčiau jo:
- Puiku, nesakyk. Bet aš nenurimsiu, kol visko nesužinosiu. Ir jei sužinosiu, kad tu esi kaip nors kaltas dėl mamos išėjimo ar mano santykių su vienintelė gyvenimo meilė, tu man nebe tėvas.
    Kelias akimirkas pastebėjusi jo nustebusį veidą, nusisukusi nuėjau.
- Šeima mūsų stiprybė! Kraujo ryšio tu nepanaikinsi! - man nueinant dar spėjo sušukti tėvas. Tačiau nieko neatsakiusi trenkiau durimis išeidama.