Juodasis Deimantas ( Baigta)

7

Trečia diena kaip mečiau mokyklą, o tiksliau nelankiau jos, trečią dieną kaip nebendrauju su tėvu. Su Marku dar labiau suartėjome, o Keili ir Joseph po to vakaro daugiau nemačiau.
Sėdėjau savo nuosavoje bibliotekoje ir skaičiau vieną iš savo mėgstamų romanų. Kuomet į duris kažkas pasibeldė. Apsigręžusi su visu krėslu, tarpdury išvydau Marką. Nusišypsojusi užverčiau knygą.
- Sveikas.
- Labas. Ką skaitai?
- ,,Laiškai ir praeities ".
- Įdomu?
- Taip,- vis dar šypsodamasis atsakiau. Ženges artyn, pats nusišypsojo.
- Man rekomenduotum?
- Jeigu esi romantikos mėgėjams tada taip, - padėjusi knyga, gūžtelėjau pečiais.
- O jeigu nesu?- jam priėjus taip arti manęs, kad galėjau justi jo gaivų odekaloną ir kūno šilumą, pajutau kaip mano kūnas įsitempia.
- Tuomet neverta gaišti tau savo laiko.
Staiga pasilenkęs suglaude mūsų lūpas. Pajutusi jo minkštas, šiltas lūpas ant savųjų, nieko nelaukusi apsivijau rankomis jo tvirtą kaklą. Prisitraukęs mane arčiau dar labiau pagilino bučinį. Jutau kaip kūnas virpa iš malonumo, kaip rankos dreba. Tik dabar suvokiau kaip buvau viso šito išsiilgusi. Galiausiai atsitraukus nuo jo ėmiau nežmoniškai greitai gaudyti orą. Nejučia tyliai savo mintis išleidau į viešumą:
- Ke mes darome?
- Nežinau, bet nei kiek nesigailiu. Tu mane trauki tarsi magnetas ir negaliu tam atsispirti.
- Aš negaliu, atleisk,- žengusi kelis žingsnius toliau nuo vaikino, nusisukau,- bus geriausia jeigu išeisi. Mums abiems.
- Nuspręsk už mane, Zoe,- staiga surikes atsuko mane į save,- įsimylėjau tave, vos išvydęs. Dėl tavęs galėčiau, bet ką padarysi ir padarysiu jei tik to prireiks.
- Prašau, išeik,- pasitraukusi, vėl nusisukau.
- Puiku,- šaltai atkirto. Girdėjau kaip tolsta jo žingsmiai, o netrukus ir trinkteli durimis. Pajutusi kaip skruostu rieda ašara, skubiai nusišluosčiau ją. Po Semo išvykimo prižadėjau sau nebeįsimylėti ir neleisiu net Markui to pažado laužyti.
Padėjusi knygą į vietą, grįžau į savo kambarį. Persirengusi į sportinę aprangą išėjau pabėgioti. Bėgau kiek kojos neša nesustodama ir nesidairydama, man jau gerai pažįstamomis gatvelėmis. Norejau pamiršti tą nelemtą bučinį, norėjau, kad nebūtų to įvykę. Jis mano geriausias draugas ir geriausės draugės brolis. Toks ir turi likti, ne daugiau.
Tuomet prisiminiau, kad jau sulaužiau pažadą su Dagu ir nusikeikusi, paspartinau žingsnius. Sustojau tik kalno papėdėje. Nuo kurios atsivėrė nuostabus gamtos vaizdas. Išsitraukusi ausines atsisėdau ant žolės . Nuostabi lyguma, kurią dengė ryškiai žalia žolė, su gelsvais taškeliais tarsi marga skara, atsivėrė priešais mane. Girdėjau vėjo ošima, vėjo plastomus krūmus ir medžių šakas, paukščių čiulbejima... Ir keistą traškesi kažkur krūmuose. Kuris vis artėjo. Greitai atsistojus apsidariau bet nieko nemačiau, tada staiga viskas nutilo, liko tik gamtos garsai. Tuomet kai maniau kad susidursiu su ta nežinoma būtybė, nieko neįvyko, jutau kaip kažkas mane iš toli stebi, tad nieko nelaukusi ėmiau bėgti namų link. Bet tuomet kelią pastojo Semas, o tiksliai žmogysta, panaši į mano mylimąjį. Jo akys švietė ryškiai geltona liepsna, vietoj įprastų dantų blizgėjo... Iltys? Jo raumeningas kūnas virpėjo, o jis pats urzgė. Sustingusi negalėjau pajudėti. Tiesiog žvelgiau jam į akis ir mačiau jose persigandusia save.
- Semai?- virpančiu balsu kreipiausi į šią būtybę. Bet šis tiesiog suurzges pasileido bėgti manęs link. Ir kai jau tikejausi, kad puls mane, jis tiesiog plastoškai peršoko per mane ir nėrė gilyn į krūmus. Nieko nelaukusi, atsigavusi po transo pasileidau bėgti namų link.
Pagaliau grįžusi nuskubejau tėvo kabineto link. Kur jis ir turėjo šiuo metu būti. Bet mane sulaikė iš vidaus sklindantis jo ir Marko pokalbis.
- Mes su tavo tėvu sutarem sandorį, kad tu ją saugai, o ne po velnių įsimyli!!!- rėkė mano tėvas ant vaikino.
- Žinau, ponia. Bet negaliu nieko padaryti, taip jau nutiko, niekas to neplanavo, - ramiu, kiek nuolankiu balsu teisinosi vaikinas.
- Tu bent suvoki kokią grėsmę sukėlei savo šeimai? Jei jie tai sužinos, išžudys visą tavo kraujo liniją. Dabar jie gali rasti ją ir viskas nueis per nieko, per tave, mulki tu!
- Kas gali mane rasti? Ir nuo ko taip saugai mane, Ričerdai?- neištvėrusi, staigiai įėjau.
- Zoe, mieloji,- staigiai abu atsisukę, nustebo išvydę mane, o tėvas vėl bandė nukreipti temą,- kaip sekėsi bėgioti?
- Nepradėk. Markai, kaip matau jau spėjai pasigirti apie šiandienos, mūsų maža nesusipratimą. Norėjau paprašyti, kad išeitum, bet kad jau dirbi mano tėvo dešiniąja ranka, tai prašom pasilik.
- Mieloji, iš kur toks tavo elgesys?- sutrikęs tėvas, atsisėdo.
- Matai, tėti, man neduoda ramybės viena labai maža detalė, visame šiame kėbliame reikalia su  pasirodė gyva Sofija.
- Ji tavo mama, tad Nevadink jos vardu!- staigiai surikes, vėl pakilo iš savo vietos.
- Mano mama mirusi! Mirė prieš dešimt metų!- taip pat sutikusi, numečiau jos nuotrauką nuo stalo. Kas pasirodo labai įsiutino tėvą. Jis ėmė nežmoniškai giliai ir greitai kvėpuoti, abi rankas suspaudė į tvirtus kumščius.
- Šiandiena mačiau Semą,- po ilgos mūsų visų tylos, galiausiai prabilau,- tiksliau mačiau būtybė panašią į jį. Tai nebuvo Semas, tai buvo...
-...vilkolakis,- mano mintį pabaigė tylus tėvo balsas. Turėjau juoktis, šaipytis iš jo, bet po to ką mačiau kito paaiškinimo neradau. Tai ką mačiau nebuvo žmogus, toli gražu iki jo.
- Nuo to tiek matų mane saugojai?- galiausiai atsisukus į tėvą, pasiteiravau.
- Jis yra tave mylėjo, tad nuskraudes. Kai sužinojau kad tu jį myli, norėjau apsaugoti jus abu, bet kai įvyko jo pirmoji transformacija viskas pasikeitė. Nežinojau pradžioje kas jis toks. Beto jei be Alfos žinios kažką padarytų žmogui, jis netektų gyvybės, tokia tvarka.
- O kas yra alfa? Ar bent jau žinote?
Šis atsiduses, nusisuko, kelias akimirkas stebėjo sieninės nuotraukas, tuomet sumurmėjo:
- Prisėsk. Norėjau tau tai papasakoti vėliau, bet reikalai ne visada klostosi pagal planą. Vis vien jau matei. Alfa esu aš, mieloji,- staiga jam atsisukus išvydau ryškiai raudonas akis, tarsi pasruvusias krauju. Jos žvelgė į mane ir mačiau jose berime tamsą. Sėdėjau ir negalejau nuleisti akių nuo jo. Jos tarsi užchipnotizavo mane. Jam užsimerkus ir atsimerkus jos vėl tapo įprastomis.
- Taigi, nuo pradžių,- atsiduses atsisėdo,- su tavo mama susipažinome dar koledže. Tada dar nebuvau persimaines į tai kas esu dabar. Viskas buvo tobula, kol nesužinojau, kad gimsi tu. Tik tuomet sužinojau, kad tavo mama grynakraujų vampyrų iš Britanijos palikuonė. Kurios tėvai nepritarė mudviejų santykiams, o tuo labiau tavo gimimui. Tad mudu tau gimus pabegome į Ameriką. Bet laikui bėgant ir tau augant suvokėme viena labai svarbu dalyką, kad tu esi hibride. Perėmei mūsų abiejų savybės. Bet kol kas pas tave jos neaktyvuotos iki kol negausi žmogaus kraujo ar kol kažko nenužudei. O kol kas tu tiesiog nemirtingas žmogus.
- Ką? - nusijuokusi atsisukau į Marką, kuris kuo rimčiausiu veidu, stovėjo greta, - jūs čia rimtai?
- Tavo senelis grynakraujis vampyras, Danielis Reivilsas, rado mus ir tave. Norėdamas tave apsaugoti nužudžiau ir taip visi sužinojome kas esu. Sužinojęs mano paslaptį ir kas esi tu, pažadėjo tave Morgansams. Kitiems grynakraujams italams. Kurie tuo metu turėjo sūnų, Joseph Morgansa. Bet tavo mama taip įsiuto, kad prisiekė nužudyti tuo metu dar negimusia jų dukrą Keili. Bet dėja Danielis buvo protingesnis, jis mus šantažavo, kol pavertė ją samdoma žudikė. Ji nužudė savo dvynia sesę, kad visi, ypač tu manytumet jog ji mirusi. Tai štai dabar žinai mūsų šeimos paslaptį ir kilmę.
- Tu suvoki, kaip tai skamba ? Aš nežinau čia šaipotes iš manęs ar ne? Turėčiau po to ką mačiau tikėti, bet tikrai sunku tuom patikėti. O dar tu sakai, kad aš savo egzistavimu keliu grėsmę visiems savo mylimiems žmonėms.
- Mieloji, aš viską sutvarkysiu, žinau kad sunku patikėti bet tokia tiesa, tai realu ir net labai.
- Tu sutvarkysi?- staigiai atsistojus, pasipiktinusi,- mano venomis teka dviejų antgamtinių būtybių kraujas, bet kada galiu virsti monstras ir tikrai nežinau ar tuomet galėsiu save suvaldyti. O tu nori toliau mane laikyti nuošalį? Tikrai manai tai gera mintis? Aš nemanau, kaip ir sakei mudu šeima, tik kartu galime tai suvaldyti.
- Gerai, širdelė,- atsiduses, pirmą kartą, per tuos metus, po tariamos mamos mirties, priėjo ir tvirtai apkabino. Pasijaučiau pagaliau saugi, tvirtai tikejau jo glėbyje kad visa tai tikra ir kad ir kas įvyks ateityje, viskas bus gerai. Aš stipri, mudu stiprūs kartu.