Juodasis Deimantas ( Baigta)

12

Praėjo ilgas ir sekinantis mėnuo. Su mama galiausiai radome bendrą kalbą, sakyčiau net susibičiuliavome, Kajus išmokė daugiau kovoti prieš ant gamtinės būtybes, savomis jėgomis, atrodo galiausiai susitaikė su mano sprendimu, būti žmogumi. Kas antrą dieną lankiau Semą, bet jokios pažangos nepadarėme, tiesiog palaikiau jam kompanija. Esu jam taikinys kaip ir likusiems.

Bėgau pagrindinio parko takais, kiek tik jėgos leido, atrodė tuoj tuoj pabėgsiu nuo visko. Kojos pamažu ėmė linkti, reikalaudamos poilsio. Nuo kaktos varvėjo sūrus prakaito lašai, veidu skubiai leidosi krūtinės link, tarsi tarpusavyje lenktyniautų.
- Toli nepabėgsi!- staiga šalimais atsiradęs Joseph, gerokai mane išgąsdino. Kojoms susipainiojus, pajutau kaip susiduriu su vėsiu cemento takeliu. Piktai pažvelgusi į nubrozdintus kelius, spėju išvysti kaip staigiai užsitraukia žaizdos, niekada prie to nepriprasiu, ant kurių lieka tik keli kraujo lašai.
- Ko tau?- suniurzgėjusi atsistoju,- neturėtum kur nors linksmintis, su kokia mergina?
- Aš ne alkanas,- nusijuokė vaikinas.
- Paršas,- pasišlykštėjusi, susigūžiu.
- Žinai, mielai pasilinksminčiau su tavimi, bet....
- ...bet man numatytas kitas tikslas,- pavarčiusi akis užbaigiu jo mintį ir nužingsniuoju.
- Galėčiau tau padėti,- pasivijes mane, lyg tarp kitko prasitaria.
- Galėtum pakeisti mano tėvus į normalius žmonės?- nusijuokiu,- abejoju.
- O ką pasakytum jei padėčiau pradingti amžiams? Tarsi būtum mirus, bet nebūtum. Kitas vardas, kitas miestas, kiti supantys žmonės, kur tavęs niekas nepažinos, ką pasakytum?
- Ir kokia tau iš to nauda? Tikrai ne genenoriškai man padedi?- sustojusi pažvelgiau į jį.
- Tavęs neras tavo senelis, o kiek girdėjau jis nei iš tolo nepriartėjo prie tavęs. Taileris rado kelis jo gaujos pėtsakus, netoliese. Nedegu noru leisti tau viesti tuom kuom pagal Keili ir turi būti.
- Gerai, sutinku. Bet turiu vieną sąlyga.
- Kokią?- sutriko.
- Kai būsim toli nuo čia, paliksi mane ramybėje ir nebegrįši. Niekam nieko nesakysi, tiesiog tarsi nebūčiau egzistavusi jūsų gyvenime. Leisi man kurti naują gyvenimą, ištrinsi visiems mano draugams apie mane prisiminimus.
- O žinai, nesi tokia kvaila, kaip atrodo, - nusijuokęs nuėjo.

Jau tą pačią dieną sedėjome lėktuve, kartu su jo seserimi. Nors ji nebuvo patenkinta mūsų planu. Nežinau kodėl, bet būtent tą vietą išsirinkau iš visų galimų, tarsi ta vieta mane traukte trauktų. Mano mobilusis niekaip netoli, vis skambino tėvai su Kajumi ir Carolina. Džiaugiuosi, kad man pabėgus jų nebuvo namie. Galiausiai išjungusi mobilųjį ir sulaužiusi sims kortelę, lengviau atsikviepiau prieš panirdama į sapnus.

Joseph

Žvelgiau pro lėktuvo langą, kuomet Zoe užmigo. Ir tarsi tyčia padėjo galvą man ant peties, pažvelgiau į Keili, kuri įdėmiai skaitė knygą. Tuomet vėl sutelkiau savo dėmesį į miegančią merginą. Ji atrodė tokia rami, net miegodama šypsojosi, tokie bejėgė, bandanti pabėgti nuo to ko neįmanoma pabėgti, bet verta pabandyti. Nekenčiau jos visa širdimi, dar mažą pasitaikius progai, norėjau nužudyti, bet viduje vis kažkas sulaikydavo ir štai dabar bandau atitolinti ją, nuo to kas vis vien, anksčiau ar vėliau įvyks. Tarsi protas su širdimi, mano viduje, kautusi tarpusavyje. Bet pažadą tesėsiu, paliksiu ją ten ir niekada negrišiu, gal nusišypsos laimė ir ji nugyvens ilgą ir laimingą gyvenimą, kokio ir trokšta.
Nusileidus Londone padėjome jai susirasti taksi, tuomet davę apvalią sumelę, gyvenimo pradžiai, mat jog namiškiai nerastų jos ji pati savųjų negalėjo naudoti, palikome ją ir grįžome namo. Kur kaip ir buvo tikėtasi mūsų jau laukė įsiutusi Zoes mama:
- Kur ji?!- suriko ji,- ką jai padarei?!
- Jos nebėra,- šaltai atkirto sesuo, kas net mane nustebino. Tuomet apėjusi visus, atsisėdo šalia mūsų motinos- ji norėjo pranykti, taip mudu su Joseph ir padarėme. Niekas jos neprisimena, jos tarsi nebūtų buvę čia.
- Ištrynete visų atmintį,- įsiterpę pasipiktinęs Markas,- gudru, bet kvaila.
- Taip,- atšoves, įsipyliau visko, dabar man pačiam ta mintis ėmė nepatikti, jos nebėra, bet toliau išlikau prieš visus abėjingas,- tegu gyvena kaip nori ir tegu miršta, aš net džiaugiuosi tokiu jos sprendimu.
- Nudėsiu tave!!!
Netikėtai Zoes motina prirėme mane prie sienos. Tiesa pasakius žvelgiant į ją mačiau truputį pačios Zoe. Bet kitiems tai nepatiko. Staigiai pribėgę vyrai, bandė ją atitraukti nuo manęs, kuri vis smarkiau traiškė mano kaklą.
- Paleisk jį, Sofija,- rėkė mano tėvas .
- Nužudysiu jį! Paleiskite mane!- šiepė iltis moteris,- tu padugnė! Pagaliau susigrąžinau dukrą ir tu atėmei ją iš manęs!
- O kur tu buvai, tuos dešimt metų? Kol aš ją saugojau, buvau jos šešėlis visur kur ji beeitų?!- pagaliau pavykus jiems, ją nuo manęs patrauki, susierzinęs išrėkiau ilgai slėptą savo paslaptį, kuri atrodo visus šokiravo,- ko taip spoksot?! Nuo gimimo ją saugojau, stebėjau kaip jūs ją lėtai žudot ir saugojau, net pasirūpinau Semu. O dabar jos nebėra, bet čia jos sprendimas ir turime tai gerbti!
- Mielasis, kur ji?- po ilgos visų tylos, prabilo mano mama,- jei ją ras Danielis, negalėsime ją apsaugoti.
- Nesiruošiu laužyti jai duoto pažado. Patys liepėt ja atsikratyti, štai jos nebėra,- piktai pažvelgęs į savo tėvus, nešdinausi iš ten.

End