Juodasis Deimantas ( Baigta)

4

Po pusantros valandos pagaliau sėdėjau Marko automobilyje, ant galinės jo sėdynės. Markas vairavo, o Liusi sėdėjo greta. Vaikinas savo vairuotojui liepė mano automobilį parvairuoti namo, tad šiuo metu teko vykti kartu su jais.
- Kas dabar?- mums išsukus iš požeminės stovėjimo aikštelės, pasidomejo Liusi.
- Galėčiau parvežti tave namo, kur laukia įsiutusi mama,- pasišaipė jos brolis. O aš nesusivaldžiusi nusišypsojau,- bet būsiu geras brolis, bei draugas ir nuvešiu jus panelės, kur tik norite.
- Namo,- pasinaudojusi duota proga, pareiškiau savo norą,- esu siaubingai pavargusi.
- Puiku, galėsime užsisakyti picos ir pažiūrėti filmą,- ėmė ploti rankomis bičiulė, nusijuokusi surinkau tėčio numerį. Kuris kaip visada atsiliepė tik signalo gale.
- Klausau?
- Sveikas, tėti. Tu namie?
- Ką tik grižau namo. O tu kur?
- Grįžtu namo. Buvau su Liusi ir Marku mieste. Viskas gerai?
- Taip taip. Tik maniau tu namie. Pastebėjau automobilį kieme.
- Marko vairuotojas parvairavo jį.
- Supratau.
- Gerai, tuoj susitiksim, myliu.
- Myliu, Iki.
Vos padėjau ragelį, įsukome į gatvę kuri vedė mano namų link. Iki pat namų vyravo keista tyla, tarsi tyla prieš audrą. Tad vos automobilis sustojo, greitai išlipusi, godžiai įkvėpiau oro gurkšnį. Visi kartu įėję į namus išgirdome ramią Bethoveno ,,Moonlight" sonatos melodiją, o ore tvyravo švelnus karamelės aromatas. Kas rodė, kad tėvas sėdi priešais degantį židinį, rankoje laikydamas taure viskio su ledukais. Taip bando atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos. Pažvelgusi į bičiulius, šyptelėjau:
- Nekreipkite dėmesio, visada taip, po sunkaus darbo pokalbio.
Jiems linktelėjus, nužingsniavome svetainės link. Kurioje vyravo blausi prietema, o visą patalpą, bei mano tėvą apšvietė tik židinio liepsna su keliomis žvakėmis. Patyliukais priėjusi, pasilenkiau, prie jo tvirto kūno sušnabždėdama:
- Labas tėti. Turime svečių.
Šis tingiai pakėlęs savo akis į mane, o vėliau į Liusi su Marku, puse lūpos šyptelėjo:
- Sveikučiai vaikai. Atleiskite už tokį niūrų vaizdą.
- Sunki diena?- pasiteiravo priėjęs Markas, tuo pačiu, vienas kitam, paspausdami rankas.
- Panašiai.
- Gal norite apie tai pasikalbėti?
- Ne šiandien. Dabar tenoriu nueiti į dušą ir sutvarkyti kelis likusius dokumentus. Tad atleiskite, vaikai, aš jus palieku.
- Gerai, tėti,- atsidususi atsitraukia. Baigęs gerti viskį, atsistojo. Išjunges muziką išėjo. Susėdę aplink nedidelį svetainės staliuką, šyptelėjau:
- Tai kokį filmą žiūrėsim?
- ,,Notebook"- cyptelejo mergina,- jis tobulas filmas.
- Ne ne ne, kažką įdomesnio, - užprotestavo Markas.
- Na jūs rinkit filmą, o aš tuo tarpu užsakysiu picų,- atsistojus palikau juos vienus ginčytis. Nuėjusi nuošaliau užsakiau tris šeimynines picas. Padėjusi ragelį jau ruošiausi grįžti, kai išgirdau tėvo pokalbį telefonu. Nesusilaikiusi pagundai patyliukais priėjau prie vos vos pravirulų jo kabineto durų. Nugara atsirėmusi į sieną, taip pasislėpdama pažvelgiau į priešais esantį veidrodį, kad galėčiau matyti tėvą.
- Žinau, žinau. Man taip pat šis sandoris labai svarbus,- kalbėjo jis. Tuomet stojo mirtina tyla, jis klausėsi, balso, ragelio kitame gale.
- Pasistengsiu viską sutvarkyti taip, kad Reivilsai nieko neįtars.
Tuomet suvokiau, jog buvau teisi. Mano tėvas iš tiesų kaltas, dėl nenusisekusio Reivilsų siuntinio. Bet kuo jis toks svarbus? Kas jame?
- Taip, aš tai padarysiu. Būk tuo tikra, nužudysiu visus, stosiančius skersai kelio, - veidrodžio atspindyje mačiau įsiučio pilną veidą. Jis vis labiau savo delne spaudė mobilųjį, atrodė tuoj tuoj perlūš pusiau.
- Ne, ji nieko nežino ir dar ne laikas sužinoti, - jam ištarus šiuos žodžius per kūną nubėgo daug nemalonių šiurpuliukų, nejau jis kalba apie mane? Ko negaliu sužinoti?
- Nesijaudink, ji niekada nesužinos, kad tu gyva. Te bunie kaip tu nori, Sofia.
Sofia?! Tu gyva?! Jis kalba su mano mama?! Ne ne, ji mirė, aš pati buvau jos laidotuvių ceremonijoje, mačiau jos kūną. Nenorėdama daugiau nieko girdėti, grįžau pas bičiulius, kurie mano laimei jau buvo išrinkę filmą.
- Kur taip užtrukai?- man atsisedus pasiteiravo Liusi.
- Nėjo prisiskambinti, o kai galiausiai atsiliepė, pareiškė, kad turi daug klientų ir atsiprašė. Tai ką žiūrėsim?
- ,,Puikybę ir prietarai"- parodęs diska savo rankoje, atsakė Markas. Aptarę rytojaus parodą, bei sulaukę picų, galiausiai įnikome žiūrėti filmą. Filmo gale, kaip visada, Liusi apsiverkė, o aš nepamenu filmo. Nors žiūrejau, tačiau mintys vis neleido susikaupti, jos krypo prie paslaptingojo tėvo pakalbio su tariama mano motina. Nejau ji tikrai gyva? Bet tuomet kaip? Kodėl ji pasitraukė iš mano gyvenimo? Kodėl nenori, kad sižinočiau apie jos egzistavimą? Tiek daug neatsakytų klausimų...
Nejučia pajutau, kaip esu kažkieno nešama, tik prasimerkiusi ir išvydusi rimtą tėčio veidą, suvokiau, kad užmigau. Jam mane paguldžius ant minkštos mano lovos, užklojus plonytė kaldra, sumurmėjau:
- Tėti?
Šis sustojęs kojūgalyje atsisuko:
- Mama mane mylėjo?
- Taip, širdelė. Kodėl klausi?- mačiau jo veide sumišimą, mačiau kaip jo akys laksto po kambarį, tarsi kažko ieškodamos.
- Šeip, labanakt, - nusisukusi sumurmėjau.
- Labanakt,- jam išėjus, užsimerkiau, giliai atsidusdama, netrukus užmigdama.