Šiurpuliukai per kūną *(BTS story)*

*(S) * 15. Jimin (II)

Atėjus beveik vienuoliktai valandai atrodė vėlu. Haneul galvojo, kad jau važiuos namo, Jimin ją parveš, vakaras bus prabėgęs pernelyg greitai, bet maloniai ir su nuotykiais. Žinoma, pokalbių metu ji daug sužinojo apie šį policininką. Vaikinas dirba tokį darbą jau penkeri metai, gyvena Seule, taip pat išgirdo apie kai kuriuos jo pomėgius. Iš dalies nesinorėjo taip užbaigti vakaro, bet viskas atrodė pernelyg gražu kad ir prasitęstų.

-Važiuosime namo?- paklausė matydama kaip vaikinas išgeria paskutinį lašą šaltos latė.

-Tiesą sakant, ne,- nusišypsojo ramiai papurtydamas galvą. -Turiu mums kitokių planų,- vaikinas pasirėmė ranka į stalą ir pasilenkė arčiau jos.

-Kokių?- ši taip pat pasilenkė arčiau.

-Nakvosime čia, Incheone. Juk tau nereikia rytoj į darbą? Sekmadienis. Man taip pat laisva diena.

-Pala,- susimąstė Haneul. -O gal aš nenoriu likti čia, apie tai nesusimąstei?

-Nori. Tu mano mergina. Šiandien tu mano,- pamerkė akį vaikinas.

-Jimin...,- Haneul nebuvo patenkinta. -Tu negali taip elgtis, negražu priversti merginą daryti tokius dalykus, ypač, kai ji toli namų ir neturi kito pasirinkimo,- tarė. Kaip jis drįsta taip vadovauti? Ji neturėjo jokių rūbų, jokių higienos priemonių, mergina nesitikėjo tokio veiksmų posūkio. Nors ar buvo verta šiandien kažko tikėtis, viskuo stebėtis. Viskas vyksta ne pagal planą. Atsitiktinai.

-Žinau, tačiau aš užsakiau mums motelį.

-Motelis,- sarkastiškai nusijuokė Haneul prisiminusi savo sąrašą ir susiėmė už galvos.

-Taip,- pakėlė antakį Jimin. -Mačiau jį tavo paskyroje. Ir pamaniau, o kodėl gi ne? Bet jeigu tu nieko nesitiki, aš nieko nedarysiu. Atleisk, bet nakvynė vis tiek bus čia. Noriu praleisti daugiau laiko su tavimi.

-Matau ištyrei mano socialinį profilį kaip kokią bylą,- sarkastiškai nusijuokė Haneul, nors iš tiesų nežinojo ką daryti. Svarstė galimybes ir nesugalvojo tinkamo vieno varianto. Gal bėgti? Bėgti būtų protingiausia, bet kur, kada, kaip? Ar naktimis iš čia važiuoja taksi? Po galais, tai daug kainuotų, kelionė link Seulo atsieitų kelias dešimtis tūkstančių vonų. Mergina dvejojo. Ypač dvejojo. Jimin staiga tapo labai įtartinas ir paslaptingas. Ar galima juo pasitikėti? Bet juk vaikinas - policininkas. Jo pareiga ginti, saugoti, padėti. Jimin negalėtų nuskriausti moters, juk taip? Vaikinas turi moralės. Jis neatrodo blogas. Nors gal tokie ir yra blogiukai?

-Padariau savo namų darbus,- Jimin pažiūrėjo į merginą nusišypsodamas, kad skruoste pasirodė šiokia tokia linijos duobutė.

-Matau tu mėgsti vadovauti. O aš, ar galiu nepaklusti policininkui?

-Žinoma gali, Haneul. Šiandien aš esu tiesiog Jimin. Pamiršk, kad aš policininkas.

-O jeigu man patinka, ta mintis, kad tu policininkas?

-Tu taip?- sukikeno vyriškis. -Tuomet žaisime kitaip, pagal mano taisykles.

Jiedu aiškiai flirtavo vienas su kitu ir tuo abu mėgavosi. Sumokėję už maistą sėdo į vaikino automobilį ir pasuko motelio link. Haneul vis dar dvejojo, bet nusprendė pažiūrėti kas jos laukia, ką paruošęs likimas šį vakarą. Gal reikia leistis į tokį nuotykį? Galvojo, kad galbūt reikia leisti sau atsipalaiduoti. Jimin pats siūlosi. Jie abu lyg ir norėtų vienas kito. Nors ar to nebus per daug? Galiausiai, koks skirtumas, lyg to nebūtų buvę per kai kuriuos daug ankstesnius aklus pasimatymus.

Motelis nebuvo toli, gal trys kilometrai nuo vietos, kurioje jie lankėsi anksčiau. Kelionės metu abu tylėjo, klausėsi grojamos ramios muzikos per radiją, nors abiejų mintyse sukosi daugybė minčių. Kaip viskas bus? Kartu praleisti naktį? Kaip? Paprastai ar romantiškai? Vienas ar du kambariai? Mylėjimasis? O gal kalbėsime visą naktį susėdę ant lovos apie gyvenimą? Haneul mąstė šiuo klausimu, kol Jimin jau žinojo atsakymą. Viskas labai paprasta. Jis buvo užsakęs vieną kambarį su viena dvigule lova. Policininkas norėjo pasiūlyti merginai gerai praleisti laiką, atvirai pasikalbėti, bet nesinaudoti ja, o tiesiog, parodyti, kaip jis sugeba elgtis su moterimis. Haneul šitam nebuvo pasiruošusi. Bent jau ji taip manė.