Darkness In Me

1 skyrius

Hooray!!! Pirmasis skyrius jau čia! Sėkmingo skaitymo!

*******

Bėgu. Jaučiu tik savo kvėpavimą ir širdies plakimą, ieškau išėjimo iš tamsaus miško, kuris atrodo niekada nesibaigs, o mane kažkas vejasi. Pajutusi, kad tas kažkas visai šalia sustoju ir atsisuku. Padarau didžiulę klaidą, nes į mane žiūri didelės ir violetinės akys pilnos pykčio ir neapykantos, kurios skenuoja visą mano kūną deginančiu žvilgsniu. Pajuntu deginantį skausmą krūtinėje. Jis neapsakomas, lyg man kas širdį būtų išplėšęs. Aš pradedu klykti iš agonijos ir staiga...

Pabundu.

Mano veidas visas šlapias nuo ašarų, vos ne vos pramerkiau akis ir žvilgtelėjau į laikrodį. Po keletos sekundžių supratau vieną siaubingą dalyką:

"Aš vėluoju į mokyklą!!!"

Greitai pašokau iš lovos ir nubėgau į vonią.

Palindau po dušu, išsivaliau dantis. Grįžusi į kambarį iš didelės ąžuolinės spintos ištraukiau pirmus po ranka pakliuvusius drabužius. Juodus džinsus ir pilką nunešiotą megztinį, kurio didelėmis, juodomis raidėmis užrašyta - never give up. Apsirengusi nuėjau link veidrodžio. Žvilgtelėjau į jį. Nesu gražuolė, bet ir nesu baisi. Mėgstu save vadinti vidutine, nes esu vidutinio ūgio 170 centimetrų, plona, tamsiai juodų ,kaip varnos plunksnos, plaukų, kurie man krenta ant pečių ir yra linkę banguotis ir šviesiai pilkų akių, kurios prieš šviesą tampa sidabrinėmis. Dėl to stengiuosi nešioti mėlynus lęšius, kad nepamanytų kas, jog esu išsigimėlė ir nepradėtų dar labiau tyčiotis. To man jau tikrai nereikia ir taip siaubingame mano gyvenime.

Skubiai brūkštelėjus lūpas vazelinu, apsiaviau savo juodus sportbačius, pagriebiau ploną, juodą, odinę striukę. Tai turbūt mano gyvenimo rekordas - sugebėjau susiruošti mokyklai per 20 minučių, liko vos 10 minučių, tad bėgte nuskubėjau į mokyklą. Iki mokyklos eiti tolokai, o ir mano motociklas sugedęs.

Turbūt galvojate, ar negalėtų manęs mama, arba tėtis pavežėti?

Atsakymas visai paprastas. Mano tėvai yra mirę, jie mirė kai man buvo ketveri metai, neaiškiomis aplinkybėmis, tačiau teismo nutartyje parašyta, jog mirties priežastis - šautinės žaizdos ir nukraujavimas. Žinau, kad tai netiesa, nes ekspertai nerado jokių kulkos padarytų žymių, tačiau visgi tėvai buvo nukraujavę ir niekas nežinojo kaip. Tad pasirinko būtent šį variantą.

Nuo to laiko gyvenu su teta, tačiau mūsų santykiai nėra patys šilčiausi, nes teta yra nerūpestinga ir jai tiesiog nerūpi mano asmeninės problemos. Tačiau vistiek esu jai dėkinga, kad mane užaugino. Šiandien man sueina 18 metų, tad kuo greičiau ieškosiuos nedidelio būsto tik sau.

Neradusi jokios kitos išeities patekti į mokyklą, nutariau eiti pėstute. Išėjus iš namų mane pasitiko gaivus oras. Pajutau, kaip ant manęs pradėjo kapsėti nedideli lietaus lašeliai.

"O taip! Ne gan vėluoju, bet dar ir pradeda lyti..."

Tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, šis lietus mane nuramino ir privertė bent kelioms sekundėms pamiršti košmarus.

Viskas prasidėjo vos mirus tėvams... Aš pradėjau sapnuoti savo pačios mirtį. Ir su kiekvienais metais ji darėsi vis siaubingesnė... taip pat kaip ir mano gyvenimas. Tapau socialiai atstumta, neturiu draugų, o sunkiausia yra tai, kad negaliu išsipasakoti. O taip norėčiau bent kažkam patikėti dalelę savo pragariško gyvenimo!

Likus vos keletai metrų iki mokyklos išgirdau kaip nuskamba skambutis į pirmąją pamoką. Dėka mano ilgų ir greitų kojų spėjau įbėgti į klasę dar prieš ateinant mokytojai. Pasirinkau galinį suolą, Susigrūdau striukę į kuprinę, išsitraukiau daiktus ir atsisėdau... Visa klasė pradėjo žiūrėti į mano pusę. Ką jau ten žiūrėjo... jie tiesiog spoksojo į mane išvertę akis.