Darkness In Me

5 skyrius

Ačiū visoms balsuojančioms už knygą ^^ Tačiau norėčiau dar daugiau komentarų iš jūsų, nes man tobulėjimui to tikrai reikia!

Šį kartą gan greit įkėliau dalį, vien dėl to, kad turėjau daugiau laiko.

P.S. Viršuje Tesė ^^

Gero skaitymo!

*******

Taigi pajudėjom link mano namų, aš su savo "Harley" bei Džeikobas ir Danielis su savo naujausios markės lamborgini. Nežinau iš kur jie gavo tą automobilį, bet jis atrodo įspūdingai. Visas juodas ir prabangus. Kiekvienas norėtų tokio automobilio.

Pagaliau privažiavome namus. Garaže nepastebėjau jokio automobilio, reiškias tetos dar nėra namie.
Nulipau nuo motociklo ir pastebėjau savo kambario lange kažkokį šešėlį.

"Palaukit čia, kažkas ne taip" sušnibždėjau abiems vaikinams.

Po truputį einu palei namą ir pasiekusi pašiurę namo gale, pasiėmu lanką, su kuriuo mokiausi šaudyti kartu su seneliu. Mano laimei, strėlės buvo vietoje. Vėl tyliai tipenau link įėjimo. Jaučiau, kaip mano širdis tuksena krūtinėje. Smarkiai bijojau.

"Ei, Džesika! Sumanei Robiną Hudą pažaist?" Sušuko Džeikobas.

"Užsičiaupk" sušnabždėjau " viduje kažkas yra."

Vos tik taip pasakiau, jie abu sujudo.

"Kaip suprast?"

"Mačiau šešėlį savo kambario lange."

"Tu gal išprotėjai viena eiti į namą? "

"Aš moku savimi pasirūpinti, nebijok."

"Jau ir anąkart taip sakei, tačiau leisk priminti, jog vos nenusivartei nuo laiptų."

Ir blogai padariau, kad su jais kalbėjau, nes už nugaros pajutau kvėpavimą.

"Džes! Bėk!" Surėkė Džeikobas.

Supratau, kad atsidūriau labai prastoje situacijoje. Už manęs stovėjo užpuolikas, žinoma, ginkluotas.Turėjau arba pulti, arba pasiduoti. Kitos išeities tiesiog nėra. Na jau ne, stebint šitiems mulkiams nenoriu būti silpna. Bent jau ne šį kartą.Mintyse sudėliojau veiksmų planą, teliko jį įvykdyti.

"Nejudėk, jei pajudėsi, iškart mirsi" nusikaltėlio balsas buvo labai žemas ir šiurkštus. Neabejojau, kad tai vyras. Tai reiškia, kad jis stambesnis už mane ir turi daugiau jėgos, bet aš esu greitesnė už jį. Man tereikia jį pergudrauti.

Žvilgtelėjau į Danielio ir Džeikobo akis, kurios maldavo manęs nieko nedaryti. Kad ir kaip aš jų nekenčiau, bet atrodo, jog bent šį kartą jie nuoširdžiai nerimavo.
Išgirdau šautuvo gaiduko spragsėjimą.

Griuvau ant žemės, padariau atbulinį kulverstį, greitai atsistojau ir įtempiau strėlę. Vos pamačiau jį sukantis iškart šoviau tiesiai į petį, jis suklykė iš skausmo. Maniau, kad jis grius ant žemės, bet deja, jis atsisuko ir nukreipė šautuvą į mane. Mane pakerėjo jo akys. Jos buvo ryškiai mėlynos, tačiau jos atrodė kaip negyvos. Jo žvilgsnis buvo apsiblausęs. Bet vieną dalyką įžvelgiau jo akyse, didelę neapykantą nukreipta į mane. Išgirdau šūvį.

Pajutau deginantį skausmą kairiajame petyje. Jaučiau kaip kūnu sruvena karštas skystis. Kraujas. Pamačiau kaip užpuolikas pradeda bėgti su krepšiu. Tas šunsnukis yra eilinis vagis. Nemačiau ką jis neša, bet tikrai žinojau, kad tai daiktas iš mano namų. Negalėjau leisti jam išsinešti to daikto. Kiek dar turėjau jėgų, šoviau lemiamą strėlę ir pataikiau jam į koją. Jis suklykė ir sugriuvo ant žemės. Žaibo greičiu prie manęs pribėgo Džeikobas ir Danielis. Jų žvilgsniai buvo paklaikę. Matosi, kad atrodžiau kraupiai.