Darkness In Me

17 skyrius

Po ilgos pertraukos pristatau naują dalį ^^ Norėjau pailsėti ir pasisemti naujų minčių, tad dėl to pradingau.

Tikiuosi dalis patiks!

Gero skaitymo!

*******

Džeikobo POV

Mano galvoje buvo tik viena mintis - apginti Džesiką. Vos pamačiau, kad tad pragaro šuo azazelis pradėjo kažką trauktis iš savo apsiausto, supratau, kad geruoju tai nesibaigs. Jo akys grėsmingai žvelgė į Džesiką. Pastebėjau, kad rankoje jis laikė energijos ietį. Ši ietis gali vienu šūviu išguldyti dešimtis žmonių ir angelų. Ir štai, jis užsimojo ir metė strėlę. Mano instinktų dėka greitai atdidūriau prieš Džesiką ir pajutau deginantį skausmą. Ta ietis smelkėsi man į kūną ir esybę, o skausmas buvo nežmoniškas.

Ir štai, pajutau kaip paskutinės jėgos mane apleido, tikėjausi, kad Danielis apsaugos Džesiką, nes tai mes ją įtraukėm į šitą jovalynę. Keista, bet galvojau tuo metu tik apie ją.

Paskendau tamsoje ir galiausiai nieko nebejaučiau, tik mačiau tamsą apie save iki tol, kol pasakiška, šilta šviesa nusileido ant manęs. Ji išlaisvino mane iš tamsos ir aš pajutau kaip atgaunu jėgas.

Pramerkiau akis.

"Vyruti! Tu gyvas!" Sušuko Danielis.

"Aaa, nerėk taip, man galva plyšta." Silpnai šyptelėjau.

Šalia manęs stovėjo Džesika. Ji verkė ir šypsojosi vis murmėdama - jis gyvas, gyvas.

Bet netrukus išvydau skausmą jos akyse ir ji susmuko ant žemės.

"Danieli, greičiau, pakelk ją!" Sušukau.

Danielis kaip kulka prilėkė prie Džesikos ir pasiėmė ją ant rankų.

"Kas jai?" Paklausiau.

"Turbūt nuovargis, reikia grįžti į namus."

"Namo grįžti negalime, per daug pavojinga, reikia susirasti kokį viešbutuką nakčiai."

"Tada manau, kad reikia pasiimti bent mašiną, nes neaišku kaip judu galėsit paeiti."

"Na, man lyg ir nieko neskauda." Atsistojau.

"Tada imk Džesiką, o aš atvarysiu mašiną, eik link kelio. Tu dar per silpnas, kad galėtum eiti."

"Gerai, tik paskubėk, man neramu dėl jos." Parodžiau į Džesiką.

Danielis padavė man Džesiką ir nubėgo atgal iki namų. Tuo tarpu susiradau nulūžusį medį ir atsisėdau. Buvau per daug pervargęs, kad galėčiau išstovėti visą laiką neišmetęs Džesikos iš rankų.

Atrodė, jog Džesika miegojo, tačiau ji buvo visa išbalusi ir beprotiškai šalta.

"Kas čia šiandien nutiko, kol buvau atsijungęs?" Galvojau mintyse.

Buvo labai keista matyti Džesika be jokių gyvybės ženklų, tačiau kaip visada ji atrodė nuostabiai... ši mergina kažką po truputį pradėjo keisti mano viduje. Jaučiau jai beprotišką trauką, kuria man buvo sunku suvaldyti.

Dar karta žvilgtelėjau į ją, ji atrodė kaip sniego princesė su akinamai išbalusia oda. Šįkart negalėjau jai atsispirti, tad pasilenkiau ir pabučiavau ją. Bučinys buvo trumpas ir labai švelnus.

"Ką aš darau?" Juokiausi savo mintyse. "Aš negaliu jausti jokios traukos žmogui, per juos tik vienos bėdos."

Atėjo laikas judėti link kelio. Tvirtai suspaudžiau Džesiką savo glėbyje. Jos kūnas atrodė kaip sukaustytas ledo, o jos veido išraiška rodė, jog ji smarkiai kenčia. Pajudėjau link kelio.