Darkness In Me

6 skyrius

Noriu pradėti šį skyrių nuo atsiprašymo. Šį savaitgalį turėjau labai aktyvų, nes švenčiau net 3 gimtadienius, tad kaip leisgyvė grįždavau namo, pamiegodavau ir vėl į balių, tad laiko neturėjau pabaigti rašyti dalį ^^ Tikiuosi suprantate tai ;)

Noriu palinkėti gero šio skyriaus skaitymo!

*******

Ne!!! Suklykiu pabudusi iš košmaro. Jaučiu kaip mano nugara teka prakaitas, jaučiu šleikštulį burnoje. Įsijungiu švieselę virš galvos ir pasiėmu stiklinę pilną vandens nuo spintelės, kuri stovi šalia lovos.

Tai buvo pirmas kartas po mano gimtadienio, kai sapnavau košmarą. Atrodo, jog šį kartą veiksmo vieta ir žudikas nesikeičia, tačiau atsiranda daugiau žmonių, kurie, atrodo, kovoja už mane ir mano gyvenimą. Su vienu iš jų pajuntu kažkokį ryšį ir tai ne bet koks ryšys, tai kažkas daugiau. Tuo metu jaučiau kaip noriu atsidurti jo rankose ir sulaukti tokio stipraus apkabinimo, kad pamirščiau viską, kas aplink dedasi.

Iš mano apmastymų mane pažadina teta Tesė. Ji švelniai pabeldena duris, lyg nedrįsdama įeiti.

"Džesika, tu pabudusi? Vaikinai sakė, kad tu atsigavai, o jiems leidau eiti namo, nes jie taip pat gana ilgai nemiegojo."

"Taip, teta, aš pabudusi, gerai padarei, kad juos išleidai namo. Nėra reikalo čia visiems sėdėti ligoninėje."

Nieko neatsakiusi teta pribėgo prie mano lovos ir apkabino.

"Daugiau niekada gyvenime taip manęs negąsdink" apkabina dar tvirčiau. " Ką tu sau manei kovodama su tokiu dideliu ir raumeningu tipu? Galėjai žūti."

"Teta, pasielgiau kaip man liepė širdis, tuo metu buvau pilna ryžto ir pasitikėjimo savimi... aš tiesiog nebenoriu kalbėti ta tema."

"Kad ir kaip to nenori, bet tau teks papasakoti visą istoriją policininkams. Jie atvyks iš pat ryto, kad galėtų surinkti įkalčius, tad numik, kol dar gali, aš būsiu lankytojų kambarėlyje, šiek tiek numigsiu. Visą naktį nesudėjau bluosto."

"Žinoma, teta, pamiegok. Labanaktis!

"Ir tau labos, Džesika."

Teta paliko mane vieną tamsoje. Kai ruošiausi vėl gultis ir pamiegoti pasipurenus pagalvę, pamačiau neryškią šviesą. Ėmiau ieškoti jos šaltinio ir pastebėjau, kad šviečia mano grandinėlė. Viena jos pusė švietė sidabrine šviesa, kuri ramino, o kita buvo tamsi, juoda ir labai niūri. Ji skleidė liūdesį ir kitokias neigiamas emocijas. Dar bent akimirką žiūrėjau į grandinėlę ir mąsčiau "gal čia yra kažkoks mechanizmas ar baterija, kuri skleidžia šviesą?" Tačiau geriau apžiūrėjusi nieko nepastebėjau, jokio jungtuko. "Keista" pamaniau.

Išgirstu kažkokį neaiškų garsą, tai lyg ir šautuvo garsas, tačiau jis nėra paprastas. Dažniausiai šaunamo ginklo garsas būna staigus, o šis garsas kaip sulėtintas ir labai įkyriai zyziantis. Man atrodo, jog šis garsas sklinda iš lauko, tad nubėgu prie lango ir atitraukiu užuolaidas. Lauke stovi 2 vyrai. Nematau jų visiškai aiškiai, nes lauke dar tamsu. Tik matau, kad vienas vyras iškėlęs kažkokį daiktą virš galvos. Panašų į lazdą, ar kardą. Ginkluotas vyras smogia priešais esančiam vyriškiui. Netrukus vyras priešais jį sukniumba ant kelių, o galų gale nuvirsta ant žemės. Negaliu pasakyti, kas įvyko, nes nemačiau viso to pradžios. "Ar tas vyras gyvas? Kas čia, po velnių, ką tik nutiko?" Galvoju. Kai jau pasisukau link durų norėdama pakviesti kažką, kad pažiūrėtu kas ten vyksta, ant žemės tįsojęs žmogus dingsta. Jis kaip dūmas išsisklaido šaltame, tamsios nakties ore.

"Gal sapnuoju? Manau man reikia prigulti, nes man haliucinacijos..."

Nežinau kas, bet kažkas mane traukia dar kartelį pažiūrėti pro langą. Atsisuku ir pamatau tą žmogų, žudiką. Jis žiūri tiesiai į mane. Nieko geriau neįžiūriu, tačiau pamatau vieną: žibančias tamsoje violetines akis. Žudiko akis, kurios mane žudo kiekviename sapne, jo nugaroje išvystu kažką panašaus į sparnus, tačiau garantuoju, kad man tik pasirodė.