Darkness In Me

19 skyrius

Pagaliau parašiau ilgai lauktą dalį. Labai trūksta laiko, nes visgi vasara ir darbai kaime mane šaukia :D tikuosi, kad dalis patiks.

Nepagailėkite komentarų!

Gero skaitymo^^

********

"Reikalus tvarkau svetainėje, tad ten ir eikime."

Gabrielius dar kartą nužvelgė Džesiką.

"Jei atsitempėt čia žmogų, tai reikalas rimtas..."

"Taip." Atsakiau.

Ėjom ilgais koridoriais, kurių sienos buvo padabintos įvairiais kovų tarp demonų ir angelų paveikslais. Kiekvienas iš jų buvo nuostabus.

Atrodė, kad ėjom amžinybę, kol Gabrielius pristabdė ir pasisuko į milžiniškas duris, kurios buvo išdrožinėtos. Drožiniuose atsispindėjo angelų galybė ir Dievo šviesa, kuri parodo kelią.

Nors durys atrodė nelabai lengvos, bet Gabrielius be vargo jas atidarė ir pakvietė į vidų.

Prieš mus atsivėrė nuostabi svetainė. Ji buvo milžiniška. Šonuose buvo išsirikiavusios marmurinės kolonos, kurios tikrai priminė senovės graikų laikus. Tiesiai prieš mus stovėjo nuostabaus grožio židinys, kuriame kūrenosi ugnis. Per patį vidurį kambario, ant įvairiais raštais padabinto kilimo stovėjo visas antikvarinis svetainės baldų komplektas. Sofa, kelios kušetės ir ąžuolinis stalas.

Tačiau viskas nublanko, kai žvilgtelėjau viršun. Ant lubų kabėjo prašmatnus svarovskių sietynas.Visos kambario lubos buvo papuoštos freska. Freskoje buvo puikiai perteikiama istorinė kova tarp demonų ir angelų, kuri vyko prieš tūkstančius metų. Tą dieną žemė tapo karo vieta. Didžiulės angelų armijos vadovaujamos archangelų stojo į kovą prieš Liuciferio vadovaujamus demonus. Tačiau tuo pavyko pasiekti tik trumpalaikę taiką, o žuvo tūkstančiai karių.

Visa salė pribloškė prašmatnumu ir šviesumu.

"Na, atrodo, kad neblogai čia gyveni." Pratariau.

"Na taip, kaip matote gana kukliai." Šyptelėjo.

"Gana kukliai... nieko sau įvertinimas." Panosėje murmėjo Danielius.

"Prisėskite." Pamojo ranka Gabrielius.

Mes su Danieliu atsisėdome ant sofos, Džesiką paguldėme ant kitos, o Gabrielius atsisėdo ant kušetės priešais mus.

"Na, tai pasakokit, kokie vėjai jus atpūtė."

"Net nežinau nuo ko pradėti."

"Pradėk nuo pradžių." Pasiūlė Danielis.

"Taigi, ši mergina, jos vardas Džesika, atsikraustė į mūsų namą. Mes ją jau pažinojome iš ankščiau, kadangi ji mokosi mūsų mokykloje. Sugyvenom kaip ir draugiškai. Labiau suartėjom su ja, kai ją paguldė į ligoninę dėl šautinės žaizdos."

"Šautinės žaizdos?"

"Taip, bet ne tame esmė. Geriau papasakosiu apie užpuolimą."

"Penktadienį vakare grįžome namo. Atrodė viskas gerai, bet Džesika sakė, kad jaučia kažką negero. Galvojau, kad jai tik taip atrodo, tačiau ne, Danielis pajuto lygiai tokį patį jausmą. Ir žinoma, pasirodė pats Azazelis su savo šutve."

"O tai kur jūsų apsauginiai?"

"Na, Džeikobas nutarė penktadieniais duoti jiems laisvadienius." Atsakė Danielis.