A Guy Who Taught Me How To Live (LTU)

3 skyrius

- Lipk,- tai buvo vienas žodis ir jis skambėjo tikrai grėsmingai

- Nelipsiu,- atsakiau drebančiu balsu ir pradėjai eiti greičiau.

- Lipsi dar ir kaip!- surekė jis ir išlipęs iš automobilio įstūmė mane į vidų.

Aš bandžiau išlipti, bet jis užrakino dureles. Pradėjau daužyti langus kumščiais ir spardyti dureles. Man ištiko panikos priepuolis, kad net pradėjau trūkti oro.

- Atidaryk langą!-šaukiau žiaupčiodama.

Po kelių sunkių įkvepimų jis pagaliau atidarė jį. Aš orą kvėpiau taip godžiai, lyg būčiau būvusi dykumoj ir pagaliau gaučiau vandens.

- Ar viskas gerai?- paklausė rudaakis susirūpinimo tonu, bet manau jis tik apsimetinėjo.

- Ne, viskas yra blogai! Aš vos neuždusau, kvaily! Tuoi pat mane paleisk a-asile!- ant paskutinio žodžio man nuriedėjo kelios ašaros, bet aš greitai jas nusivaliau, kad Jis nepamatytų kokia silpna esu.

- Kaip tu mane pavadinai?!-tokio tono dar nesu girdėjusi. Jis maišėsi su pykčiu, įniršiu ir nustebimu.

Staigiai jis perjungė bėgį ir pradėjo važiuoti nevaldomai greitai. Aš suspiegiau. Pradėjau grabalioti saugos diržą, bet niekaip negalėjau jo prisisegti. Staiga mes sustojom.

- Atvažiavom,- tarė piktai ramiu balsu.

Pažiurėjusi pro automobilio langą, pamačiau jog mes esame prie mano namų. Aš jau dariau duris, bet jos vis dar buvo užrakintos. Atsisukau į jį, pasakyti, kad atrakintų jas, bet nutilau pamačiusi jo veido išraišką. Atrodė, kad jis tuoj sprogs iš pykčio. O tada kaip niekada keista, jis labai ramiu balsu tarė:

- Aš visada gaunu tai ko noriu, Arija, todėl nė nemegink man prieštarauti, niekada,- žodį niekada jis tarė lėtai, pabrėždamas kiekvieną skiemenį,- rytoj, 22:00 valandą lauksiu tavęs parke. Apsirenk. Bus šalta.

Tada jis atrakino dureles, aš kaip galėdama greičiau išlipau iš rudaakio mašinos ir nubėgau namo.

*******

Vakar grįžusi namo, iš baimės negalėjau užmigti, dėl to šiandien atrodžiau tikrai nekaip. Valgydama pusryčius prisiminiau mūsų vakarykštį pokalbį, na, ištikro ne pokalbį, o jo liepimą ką šiandien turiu padaryti. Na jau ne, aš neisiu niekur iš šių namų, liksiu kur saugu, nenoriu matyti to psicho savo akyse.
Kadangi vakar neišsimiegojau, po pietų, žiūrėdama televizorių, užmigau ant fotelio.
Pajaučiau, kad kažkas mane judina, pramerkusi akis pamačiau jog tai teta Betė.

- Eik, Arija, į savo kambarį, čia nepatogu.

Aš tik linktelėjau ir nupėdinau į viršų. Pažiūrėjusi į laikrodi pamačiau jog jau puse 11. Pramiegojau visa dieną! Kai jau buvau savo kambaryje, miegas išsisklaidė, todėl, neturėdama ką veikti, susiieškojau stalčiuje kažkokią knygą ir pradėjau skaityti. Man patikdavo skaityti knygas, bet po tėvų mirties, nebeskaičiau, taj prisiminus nuriedėjo ašara, kita. Po kelių minučių jau knyga buvo permirkusi nuo mano ašarų. Kažkas pabarbeno į langą. Išgirdau, bet neatsisukau, gal tai kokia šakelė, pagalvojau. Bet paskui išgirdau beldimą antrą kartą, tik šįkart garsesni. Atsistojau pažiūrėti kas ten. Ten buvo Jis.

- Atidaryk balkono duris!- liepė.

Neturėjau nuotaikos su juo ginčytis, todėl tiesiog atidariau jas ir nuėjau atsisėsti ant lovos. Jis įėjo.

- Kodėl tu neatėjai?! Juk aš tau liepiau. Laukiau visas sušiktas 30 minučių! Nenorėk, Arija, manęs nervinti, nes tau bus blogai, patikėk...

Aš nekreipiau į Jį dėmesio, tiesiog toliau sedėjau nunarinusi galvą, ir verkiau. Ašaros krito ant patalinės. Jos paliko šlapią dėmę.

- Arija, kas tau? Ar tu verki?- vaikinas priėjo ir savo pirštu paėmė man už smakro ir pakėlė, kad žiūrėčiau tiesiai jam į akis.

- Arija, kalbėk su manim! Ar tave kas nors nuskriaudė?!

- Koks tavo reikalas?- nusišypsojau beviltiška šypsena, patraukiau jo ranką ir užsiklojau visą save kaldra.
Jis bandė dar kažką sakyti, bet aš jo nesiklausiau. Po kelių sekundžių jis išlėkė įniršęs ir smarkiai trenkė balkono duris.

Hey!✌ Štai ir 3 dalis! Norėčiau gauti daugiau vote ir komentarų bei patarimų! Ačiū, kad skaitote ❤