A Guy Who Taught Me How To Live (LTU)

4 skyrius

- Koks tavo reikalas?- nusišypsojau beviltiška šypsena, patraukiau jo ranką ir užsiklojau visą save kaldra.
Jis bandė dar kažką sakyti, bet aš jo nesiklausiau. Po kelių sekundžių jis išlėkė įniršęs ir smarkiai trenkė balkono duris.
Man nerupėjo, kad jis pyksta. Jis laikė save per daug išaukštintą. Galvojo, kad gali liepti ką man daryti, o ką ne. Tam šikniui aš nepaklusiu.

Kitą dieną, po pietų, neturėjau ką veikti, todėl sumaniau, kad geriau atsiprašysiu Sju ir pakviesiu nueiti į kavinę. Nors ir sakiau, kad man draugų nereikia, bet juk nors vienas praverstų, tiesa? Kai jausčiausi vieniša, o tai būna tikrai dažnai, galėčiau susitikti su ja, galbūt po kiek laiko taptumėme tikromis draugėmis.
Po kelių supypsėjimų, Ji atsiliepė:

-Klausau?

-Labas, Sju. Čia Arija.

-Nu, ko nori?-piktai ji išrežė.

- Aš atsiprašau, kad su tavim taip negražiai kalbėjau, Sju. Tikrai atsiprašau. Ar nenorėtum nueiti į kavinę už kokios valandos?- maldavau jos.

- Ko iškart nesakei?!-suspiegė ji.

Tikrai to nesitikėjau. Galvojau, kad reikės keliaklupčiauti kol ji man atleis, o užteko tik to, kad pakvieščiau ją į kavinę.

- Gerai,- sakau.- Po valandos susitinkame Owl kavinėje?

- Taip, puiku!

Keista, bet nusišypsojau silpna šypsena, nuo jos tokio entuziazmingo balso.
Užlipau į savo kambarį išsirinkti drabužių. Apsivilkau mėlynus suplėšitus džinsus, baltą sluksniuotą maikutę, užsidėjau juodą švarkelį ir pasiėmiau juodą delninukę. Plaukus pasileidau. Niekada nesidažau, bet šįkart lupas perbraukiau lupų blizgiu. Pažiūrėjau į laikrodį jau buvo 18:13, todėl apsidėjau baltus converse, sušukau tetai jog išeinu ir patraukiau link kavinės.
Kai atėjau, Sju jau buvo čia. Ji atrodė tikrai gražiai: trumpi plaukai, akiniai nuo saulės ir šviesiai rožinė, laisva suknelė. Ji apsikabino mane pasisveikindama. Aš užsisakiau latte, o Sju capuchino ir karamelinį keksiuką.

- Tikiuosi nesupyksi,- tarė ji.

- Dėl ko?- įtariai žvelgiau į ją.

- Sveika, Sju! O labas, Arija!

Kažkoks vaikinas įėjo pro kavinukės duris. Pasirodo tai buvo Harry.

- Aš pakviečiau Harry,- tarė Sju.

- Ar jūs pora?- paklausiau.

Jie abu pradėjo juoktis. Nesupratau kas čia juokingo.

- Ne, kvailute! Mes geriausi draugai!- suspiegė Sju.

- A-aišku.

Išraudonavau kaip burokas. Kaip galėjau klausti tokio kvailo klausimo?

*******

Vakar kavinėje su Harry apsikeitėme numeriais. Šiandien jis man paskambino ir pasiūlė susitikti. Apsirengiau timpes ir pilką megztinį.
Harry mane nusivedė prie nuostabaus ežero.

- Harry, tai nuostabu!- sušukau.

- Taip, išties. Dažnai čia ateinu.

Nors paprastai čia būdavo šilta, ši naktis buvo žvarbi. Aš sudrebėjau ir kaukštelėjau dantimis.

- Ar tau šalta?- paklausė jis.

- Taip truputį.

- Imk mano megztinį.

Jis nusivilko ir savo megztinį uždėjo man ant pečių. Jis liko tik su maikute. Per aptemtą maikutę matėsi jo raumenys. Netikėtai Harry apglėbė mane už liemens. Aš nesipriešinau, buvo jauku.

- Tai kodėl tu čia atsikraustei?

- Kolkas nenoriu apie tai kalbėti...- tariau ir atsitraukiau nuo jo.

- Atleisk, nežinojau, kad tai skaudi tema.

Aš tik nusišypsojau netikra šypsena ir nusisukau. Išriedėjo viena ašara, bet ją nuvaliusi liepiau sau tvardytis. Negaliu visą gyvenimą būti tokia silpna. Vėl priėjau prie Harrio ir draugiškai sukabinau mūsų rankas. Aš jaučiausi jaukiai prie jo, kaip prie brolio.

- Ką tu čia darai, Arija?!- kažkas suriko.

Mes su Harriu sutrikę staigiai atsisukome. Tai buvo Jis.

- Zayn,- tarė Harry.

Tai štai koks jo vardas. Zayn.

-Arija, ateik čia.- liepė man Zayn.- Harry gali eiti, aš ją palydėsiu namo.
Harry sutrikęs pamojavo man ir įšėjo.

- Ką tu čia darai?!-surėkiau,- Ką tu sau galvoji?

- Niekada, mažyte, ant manęs nešauk.

- Aš tau ne jokia mažyte!- vėl surėkiau.

Jis griebė man už riešo ir nusitempė takeliu.

- Sakau, kad ant manęs niekada nerėktum!- šįkart piktu balsu surekė jis ir stipriai suspaudė man riešą.

- Aj! Man skauda, paleisk!

Bet jis neklausė. Įsodino mane į savo juodą Lamborgini ir 100 km/h greičiu važiavo keliu. Jo krumpliai buvo pabalę nuo vairo spaudimo. Jis buvo tikrai supykęs. Aš jo bijojau. Labai.

- Kur mane veži?!-paklausiau.

Jis neatsakė. Tik įjungė radiją ir ant viso garso paleido trankią muziką. Man ji nepatiko. Visada klausydavau ramių ir liudnų dainų. Man suskaudo galva, todėl muziką patildžiau. Zayn atsisuko ir piktai pažiūrėjo į mane, bet nieko nepasakęs vėl nusuko žvilgsnį į kelią.

- Lipk,- liepė jis.

Mes buvom atvažiavę į nuotokią vietą. Priešais automobilį stovėjo didžiulis, 3 aukštų, namas.

- Lipk!- dar kartą pakartojo jis.

Aš išlipau, labai jo bijojau, bet nenorėjau to parodyti.

- Kur mes?

- Mano namuose.

- Ką m-mes čia da-darome?-paklausiau drebančiu balsu.

- Neklausinėk.

Įėjus į jo namą išsižiojau. Tai buvo, po vėlnių, tikri rūmai! Sienos baltos, odiniai baldai, didžiuliai sietynai.

- Nusirenk, liksi čia per naktį. Rytoi tave nuvešiu į mokyklą.

- Ką?! Ką man tetai pasakyti?: Bete lieku visai nakčiai pas vaikiną kurio nepažystu, labanaktis? Tu nesveikas, tuoj jau pat parvežk mane namo!

Jis trenkė kumščiu į stalą.

- Tu man nenurodinėsi. Jei neliksi, patikėk, kažkas gali nutikti blogo,- metęs pikčiausią žvilgsnį kokį esu mačiusi jis priėjo prie manės ir paėmęs mano tašę, ją pagabino.

Aš pradėjau verkti. Išsitraukusi telefoną parašiau Betei jog lieku nakvoti pas savo naują draugę Sju. Ji žinoma, sutiko, nes norėjo, kad aš prasiblaškyčiau ir nebūčiau visada tokia liūdna.
Nusirengusi megztinį kurį man buvo davęs Harry aš nusišluoščiau ašaras ir pradėjau sekti Zayn iš paskos. Jis parodė man kambarį, kuriame galėsiu miegoti.

- Apsirenk jei nori.

Jis metė man savo marškinius ir uždarė duris. Nusivilkusi savo drabužius apsidėjau Jo marškinius. Niekada nemėgau miegoti su rūbais.

Norėčiau sulaukti daugiau komentarų bei vote:)