A Guy Who Taught Me How To Live (LTU)

12 skyrius

Numečiau ragelį ir ketinau eiti į savo kambarį, bet kažkas pabeldė į duris. Nieko negalvojusi nuėjau prie durų ir jas atidariau. Pamačiusi tai, ko tikrai nesitikėjau, man nuriedėjo keletas ašarų. Uždariau duris asmeniui tiesiai prieš nosį. Jis vėl pabeldė, bet aš jį ignoravau. Tikriausiai, jam tas nepatiko, tad jis paėmė ir pats sau atidarė duris.

- Ko tau čia, Zayn?- stengiausi būti šalta, bet mano balsas sudrebėjo.

- Kodėl anąkart neatidarei man durų? Žinojau, kad esi. Ir kodėl negaliu tau prisiskambinti?!- surekė jis.

Vadinasi, praeitą kartą ten buvo ne Sju, o Zayn. Ir kadangi aš nenorėjau turėti ryšių su išoriniu pasauliu, savo telefoną buvau išjungusi.

- Kas tau leido įeiti į mano namus, be mano leidimo?- tariau su nieko nereiškiančia išraiška. Tačiau nuo mano skruosto nuredėjo dar viena ašara.

- Ar tu verkei?- sutrikęs Zayn pažiūrėjo į mane.

- Ar tau yra skirtumas?- rėžiau.

- Taip, yra. Tu man rūpi Arija. Kas atsitiko?- kupinu susirūpinimo balsu paklausė jis.

- Ai tai dabar aš tau rūpiu? O prieš kelias dienas, kai buvai sugrudęs liežuvį Sarai į burną, neatėjo toks teiginys tau į galvą?- tariau nusišypsojusi skaudžia šypsena. Ištriško dar keletas ašarų,- ir dar Tu nori žinoti kas atsitiko? Tu! Zayn, tu atsitikai!!
Nebeatlaikiusi, aš parkritau ant kelių. Verkiau tyliai, bet smarkiai. Zayn priėjo prie manęs ir norėjo mane apkabinti, bet aš jam neleidau.

- Dink iš mano namų Zayn! Ir iš mano gyvenimo...

- Ko tu čia dabar rėki?!- sušuko jis,- nuo kada tu gavai teisę man nurodi..?!- tai rėkdamas jis nutilo,-kas tavo rankai?- tyliai paklausė, priėjo prie manęs ir nuplėšė raištį man nuo riešo. Jo akys išsiplėtė. Aš ištraukiau savo ranką jam iš delno ir paslėpiau ją, su kita savo ranka.

- Zayn, prašau, išeik ir daugiau nebesugrįžk...- tai sakydama trumpai pažvelgiau į jį, su skausmo ir ašarų kupinomis akimis, ir pamačiau jog jo akys sudrėko. Arba man tiesiog pasirodė...
Prieš uždarydamas duris Zayn vos pasuko galvą į mane ir tarė:

- Atleisk man. Prižadu, aš kažkaip atitaisysiu žalą.

Šiuos 2 sakinius vos išgirdau, dėl to, kad Zayn juos sušnabždėjo. Tikriausiai, jis tai sakė sau ir nenorėjo, jog tai išgirščiau. Bet aš išgirdau. Ir tai dar labiau mane sugraudino. Po kelių akimirkų, aš nebegalėjau išbūti tarp keturių sienų, todėl išbėgau iš namų ir pradėjau bėgti ten, kur kojos neša...

*******

Praėjo savaitė, o iš Zayn nieko negirdėjau. Gal taip ir geriau. Dabar verkiau mažiau, bet man Zayn nenustojo rūpėti. Aš rūpinausi dėl jo. Niekas jo nematė, ir nieko iš jo negirdėjo. Iš mano minčių liūno mane ištraukė teta.

- Arija? Aš planuoju rytoj aplankyti savo draugę, ir ji nori, kad pas ją likčiau kokioms trims dienoms. Ar tu nieko prieš?

- Ne. Gali važiuoti,- atsakiau ir nusišypsojau,- pas mane galės nakvoti Sju.

- Gerai tada. Rytoj, prieš išvažiuodama, paliksiu tau ant stalo pinigų maistui, ar kam nors ko norėsi.

- Šaunu,- nusišypsojau,- na aš einu. Susitariau susitikti su Sju.

- Gerai, iki,- tarė Betė ir aš išėjau.

Su Sju susitikome picerijoje. Abi užsisakėme picos su sūriu.

- Sju?- tariau.

- Mhmm?- valgydama, ji sumurmėjo.

- Ar norėsi rytoj pas mane likti nakvoti? Teta išvažiuoja trims dienoms pas savo draugę.

- Labai norėčiau, bet negaliu.

- Kodėl?

- Išvažiuoju savaitei, o gal ir ilgiau, pas močiutę. Kiekviena vasarą taip.

- Aa.. nu aišku.

Pavalgiusios, mes išsiskyrėm. Namo grįžau 9 valandą. Nebeturėjau ką veikti, todėl nuėjau į dušą. Žaizdos jau buvo beveik užgijusios, todėl galėjau jas šlapinti. Kai kurios jau buvo visai užsitraukusios, bet buvo likę ryškūs randai. Nusipraususi, nuėjau į lovą ir greitai užmigau.
Atsikėlusi rytą, tetos neberadau. Virtuvėje radau raštelį, sakantį, kad pasilinksminčiau ir, kad eidama kur nors, neužmirščiau užrakinti durų. Taip pat radau 30 eurų. Įsidėjau juos į piniginę ir ruošiausi eiti į parduotuvę, bet sustojau, kai išgirdau durų skambutį. Pažiūrėjau pro durų skilutę ir pamačiau Zayn. Nė negalvodama, kad jis yra mane įskaudinęs, ar, kad kaip aš ant jo pykstu, atidariau duris ir puoliau jam į glėbį. Jis tikrai to nesitikėjo. Bet po kelių sekundžių Zayn mane apglebė per liemenį ir stipriai suspaudė. Savo veidą įnardino man į plaukus. Išgirdau, kaip jis atsidūsta iš palengvėjimo. Taip stovėjome gal penkias minutes. Tada aš atsitraukiau.

- Kur tu buvai?!- surėkiau,- ar įsivaizduoji, ko aš prisigalvojau, kas tau galėjo nutikti?!

- Turėjau reikalų,- atsakė jis pažvelgdamas giliai į mane ir nusišypsojo.

- Reikalų?? Tik tiek sužinosiu? Jaudinausi dėl tavęs visą savaitę, o tu turėjai reikalų?!
Zayn nekreipė į mano rėkimą dėmesio. Jis tiesiog priėjo ir karštai įsisiurbė man į lupas. Aš norėjau to, bet jį atstūmiau. Jis nebegali manęs daugiau skaudinti. Zayn susiraukė.

- Kodėl?- paklausė jis.

- Todėl, kad tu mane įskaudinai. Ir aš nebenoriu dar kartą to patirti.

- Ar aš tikrai tave taip smarkiai įskaudinau?

- O kaip tau atrodo?- tarusi tai, atsmaukiau savo rankovę ir parodžiau randus, bei nespėjusias sugyti kelias žaizdas.

- Aš atsiprašau. Labai,- Zayn delnu persibraukė per savo ilgus rudus plaukus,- ar gali važiuoti su manimi? Pabūti šį savaitgalį su manim? Aš noriu tau atsilyginti.

- Leisk man pagalvoti,- tariau.

Zayn linktelėjo. Aš norėjau važiuoti. Norėjau būti šalia jo. Bet jeigu jis vėl mane įskaudins? Aš nebeištversiu. Bet dėl jo, verta rizikuoti, pamaniau. Visgi noras nugalėjo baimę.

- Aš važiuosiu,- kai tai pasakiau, Zayn nusišypsojo.

Grįžau į namus, pasiimti megztinio. Užrakinau duris ir įsėdau į vaikino automobilį. Kai užsisegiau saugos diržą, Zayn užkūrė automobilį ir mes nuvažiavom. Aš žinojau kur mes vykstam. Prisiminiau tą kelią. Kelią į Zayn namus.