A Guy Who Taught Me How To Live (LTU)

11 skyrius

Ironiška, man labiau rūpėjo kilimas, kad jį ištepsiu, o ne tai, kad iš mano riešo nepaliaujamai bėga kraujas..

- Arija? Arija?! Ką tu čia darai?!?!

Keista, negirdėjau jog mano kambario durys atsivertų, ar vonios. Aš nepakėliau galvos, nė nežvilktelėjau. Man nerūpėjo kas ten yra.

- Arija?!

Mergina šaukė mano vardą. Vardas buvo. Manęs nebe. Mergina verkė. Mergina sutvarstė mano riešą. Mergina mane apkabino. Aš užmigau...
Atsikėliau. Buvo bloga. Ant naktinio staliuko radau raštelį: Išėjau nupirkti maisto. Sju. Nenorėjau, kad ji grįžtų. Nenorėjau, kad klausinėtų manęs kas buvo, kaip jaučiuosi, todėl apverčiau kitą lapelio pusę ir parašiau: Nesijaudink. Noriu pabūti viena. Niekam nieko nesakyk kas buvo. Prašau. Tai parašiusi nulipau į apačią ir atidariau lauko duris. Priklijavusi prie jų lapuką, grįžau į vidų ir užrakinau duris. Atsisėdau, atsirėmiau į sieną. Po kelių minučių išgirdau beldimą. Jis garsėjo. Ir dažnėjo. Pasigirdo balsas. Bet aš nesiklausiau. Po to viskas nutilo.
Prasedėjau visą vakarą. Būčiau likusi pernakt, bet grįžo teta. Atrakinau duris ir nubėgau į savo kambarį.

- Arija?! Kur tu?!

- Aš kambaryje! Miegu!

- Labos nakties!

- Tau taip pat!- atsakiau jau drebančiu balsu. Tada nebeišlaikiau. Ašaros ritosi mano skruostais. Širdį plėšė į šimtą, tūkstantį, milijoną dalelių. Nusprendžau įkvėpti gryno oro. Išlipau iš lovos, persirengiau ir pasikeičiau tvarstį. Įpjovimai nebekraujavo. Žaizdų buvo nelabai daug, bet jos buvo gilios. Galbūt reiktų siūti. Ach, taip, man nerūpi. Išlipau pro balkoną, vijoklių kopetėlėmis. Ėjau šaligatviu, o tada pasukau link parko. Atsisėdau ant suoliuko. Verkiau. Niekada ir nenustojau. Išgirdau skardų merginos juoką. Nenorėjau, kad kas mane pastebėtų, todėl pasislėpiau už medžio. Takeliu nuėjo pora. Neatpažinau. Gal dėl to, kad buvo tamsu, o gal dėl to, kad tiesiog nepažinojau jų. Atsisėdau vėl ant suoliuko. Tada pamačiau link manęs einantį siluetą. Jis buvo vyriškas. Nėjau pasislėpti, neberūpėjo, kad mane pamatys. Sedėjau ir laikiau nunarinusi galvą kol vaikinas praeis. Bet jis sustojo. Atsisėdo. Ant mano suoliuko.

- Arija?- pažįstamo balso savininkas kreipėsi į mane.

- Ar Sju tau pasakė?- pasiteiravau šaltu balsu.

- Taip,- kiek patylėjęs, jis vėl prakalbo,- Arija, tu man rūpi. Noriu, kad tai žinotum. Aš visada būsiu šalia tavęs. Jei nori gali išsipasakoti. Arba galiu apkabinti.

- Man patinka antras variantas,- tariau ir apsikabinau vaikiną. Jis kvepėjo liepžėdžiais. Tai mane ramino.

- Ačiū tau, Harry, kad esi šalia- tariau.

- Visada ir betkada, mažute,- taręs tai, jis dar smarkiau apsikabino mane. Aš suspaudžiau jį kiek galėjau ir išsiverkiau.
Harry mane lydėjo namo. Man pasidarė šalta, todėl jis davė man savo striukę. Kalbėjom apie daug ką. Sužinojau, jog jo tėvas miręs, ir, kad jis turi merginą. Magdalena vardu, man rodos.

*******

Kitą dieną jaučiausi truputį geriau. Pas mane buvo atėjusi Sju. Tikriausiai. Nežinojau, nes neatidariau durų. Bet kas galėtų daugiau pas mane eiti? Teta Betė norėjo mane išsivešti pas savo vaikiną Fredą. Bučiau važiavusi, jei jis neturėtų dukros Saros. Pasakiau tetai jog sergu ir nenoriu važiuoti, nes galiu apkrėsti kitus. Betė sutiko ir perspėjo mane jog gali likti nakvoti pas Fredą. Aš sutikau. Neprošal man būtų pabūti vienai. Išvažiavus tetai, išsiviriau kavos ir įsijungiau žiūrėti serialą: CSI Majamis. Baigusi žiūrėti filmą nuėjau po dušu. Prausdamasi pamačiau jog mano žaizdos vėl atsivėrė ir iš jų pradėjo bėgti kraujas. Išlipusi iš dušo kabinos, susitvarščiau riešą. Biškis kraujo prasigėrė pro bintą. Reikės kelias dienas neiti praustis, kad žaizdos spėtų sugyti. Lipdama į apačią, išgirau telefono skambutį ir greitai nubėgusi žemyn, atsiliepiau. Tai buvo Betė.

- Mieloji, aš liksiu nakvoti. Ar tu nieko prieš?- paklausė teta.

- Ne, visai ne.

- Bet jeigu subloguosi, ar kas, tai paskambink gerai? Ar sveikata jau bent biškį pasitaisė?

- Taip, teta. Viskas gerai.

- Gerai tada. Saldžių sapnų.

- Ir tau.

Numečiau ragelį ir ketinau eiti į savo kambarį, bet kažkas pabeldė į duris. Nieko negalvojusi nuėjau prie durų ir jas atidariau. Pamačiusi tai, ko tikrai nesitikėjau, man nuriedėjo keletas ašarų. Uždariau duris asmeniui tiesiai prieš nosį...