1 dalis

297 26 11
                                    

-Man taip sušiktai nesiseka!-įpykusi trenkiu savo treniruočių krepšį į asfaltą, vistiek man jo nereikės aš jau nebepriklausau futbolo komandai...mane išmetė. Nubraukiu ašaras, būta čia ko.
Ilgai tipinėju autobuso stoties gatve, net nežinau kodėl neįviena autobusą neįlipu, jaučiausi per daug blogai.
Širdyje graužiu, keikiu save. Seniausiai man reikėjo lipti į autobusą, tėvai turbūt nervinasi.
-Kvailė, kvailė, kvailė!- peikiu toliau save.- Ak, ir kodėl sugebėjai spirti kamuolį jai į galvą? Kodėl niekada nesugebi pataikyti į vartus? Žinau! Nes esi kvailė!- įpykusi trankau krepšį į asfaltą, tas dunksi, sunksi, dunksi. Kol ant asfalto pasipila daiktai.
Palieku treniruotės daiktus gulėti ant gatvės, ir įšoku į mažiuka žalia autobusiuką.
Autobuse buvo šilta ir šviesu, žmonių nebuvo labai daug, atsisėdu gale, krepšį numečiu šalia. Dar labai svajoju nusimauti susmirdusius batus, bet susilaikiau.
-O kaip man reikia kompanijos.-pagalvojau.
Staiga lyg kas būtų mano norus išklauses, į autobusą vos jam sustojus įlipa diedukas, ir atsisėda priešais mane. Smagiai vyptelėjau.
Už jo dar ateina mergina, galiausiai paskubomis įšoka ir vaikinas.
Pradedu nemandagiai vėpsoti į vaikiną, kadangi jis iš ties gražus. Ir dar niekas nerūpi. Sėdžiu isidrėbusi it koks rūkalius, ir man smagu! Vaikinas aplinkui dairosi, dauguma kėdžių jau užimtos, bet dar yra laisva viena prie manęs. Susigėdusi atsisėdu gražiai ir pakeliu besimėtanti krepšį.
Aukštas juodaplaukis prieina, jis pasitaiso savo pilkus marškinėlius ir ruošiasi atsisėsti.
-Ne.- atkertu ir metu koki tik galiu piktą žvilgsnį, juk man nieks nerūpi.
-Ačiū.-atsiseda tas pats vaikinas.
Aš uždėdu savo krepšį
ant sedynės, bet nespėju ir krepšys tik nugula ant jo juodų džinsų.
-Žinai yra daug vietų, kur galėjai sėstis.- paraudusi meluoju.
-Aš draugijos noriu!
Jau stojuosi,bet vaikinas sugriebia ranką.
-Palauk, žinau nevykusiai pradėjau.-prabyla.
- Ak, nevykusiai? Žinai tu pradejai tikrai...
Jis prašomai papurto savo juosvus plaukus ir garbanos nukrenta ant akių.
- Gerai, bet įspėju mano stotelė neužkalnų.- tvirtai pareiškiu ir sukryžiuoju rankas.
- Aš esu Čanse.
Ištiesia jis ranką, rudos akys atvirai šypsosi.
Pamaniusi, kad man vis vien nusileidžiu, bet rankos netiesiu vis dar laikau tvirtai jas sukryžiavusi.
- Dora.
- Kaip smalsutė Dora?
Sučiaupiu lūpas, kad neprasijuokčiau, bet šypsena pati išprūsta.
- Dabar išsitrauk telefoną.-pradeda Čanse kažka sakyti.
Aš šiek tiek nusigastu jau ir visai pamiršusi, kad tuoj privažiuosim mano stotele, nuleidžiu galvą su šviesiais plaukais ir prikandu lūpas.
-Pala baik, kas per šudas čia?- išsidrąsinusi ir pagaliau atgavusi savo išdiduma tėškiu.
-Mano numeris.-išsišiepė plačia šypsena, kad ir dantys šviečia .
-Man šito nereikia.
-Nebūk snobė jug tik numeris,galėsim pasirašyti...
Minute pagalvoju...manau būtu į nauda šiektiek atsipūsti.
Vistiek nieko nebus, jis maniakas, pedofilas, gangsteris ar dar kas nors. O aš? Aš nelaimainga, taigi sutiksiu.
- Sakyk tu tik tą savo numerį...

Išprotėjusi MeilėHikayelerin yaşadığı yer. Şimdi keşfedin