Please Kill Me Now

10

Aleksas grįžtant sugalvojo mane palydėti namo aš aišku nesutikau. Ne dėl to kad nenoriu... bet Tesiog Aleksas mielas berniukas bet su juo visada yra kartu Džeikobas. Tačiau berniukas taip zyze kad teko pasiduoti. Priėję prie mano laiptinės sustojome:
- Na štai ir mano butas.
- Buvo labai smagu. Gal kitą dieną vėl susitiksim? - pasiteiravo Aleksas. Pritupusi suveliau jo plaukus:
- Tai žinoma. Lauksiu tada vėl bare.
- Gerai.
- Aleksai palik mudu su Liusi vienus - Įsikišo Džeikobas. Atsistojusi pažvelgiau į jį. Berniukas linktelejes nubėgo prie sūpynių. Atsidususi pažvelgiau į jį o jis į mane:
- Tai apie ka jau nori kalbėtis?
- Nežinau kaip tau dar įrodyti kad tikrai tavo mama kalta...
- Nereikia. Tau Tesiog sunku pripažinti kad esi šiknius...
- Pameni pabėgimo dieną? - pertraukė jis mane.
- Taip. Bet prie ko tai....
- Tai vat. Prisimink kas padėjo, kas? Kas saugojo ir kas iš ten galų gale ištraukė tave? -Bet tas pats žmogus ir paliko mane. Tad... mudu atsiskaitė. O dabar palik mane viena ir kita kartą atvesk Aleksą ir palik. O pats dink. - Nusisukusi įėjau į butą. Greitai uzbegusi laiptais įėjau į savo butuką. Užrakinusi duris priėjau prie lango. Pro kurį puikiai matosi kiemas. Džeikobas kažką pasitūpes aiškino Aleksui. Jis atrodė kiek sutrikęs. Tada abu vienas kitam davė žaibą ir nuėjo. Nusišypsojusi atsitraukiau nuo lango.

Sorry kad tokia trumpa bet yra kaip yra. Man atrodo šioje dalyje Kiek nusivažiavau... nu gal ir ne nzn... laukiu jūsų nuomonių ir ačiū kad skaitote.