Please Kill Me Now

4

Viršuje Liusi ir gražuolis, vienas iš pagrobėjų (tas kuris dažniausiai lankosi pas ją) paslaptingasis vaikinas :) gero skaitymo

Padėjęs padėklą su maistu ant staliuko priėjo. Kiek galėdama atsitraukiau. Atsiklaupes prie pat lovos tyliai tarė:
- Aš tau galiu iš čia padėti pabėgti.
Sutrikau. Ką jis rimtai? Bet kodėl jis man padeda?
- Tu tik Pakentek dar čia iki vakaro. Kai tavo tėvas iš čia dings aš ateisiu.
- Bet...
- ššš... pasitikek manimi. - nusišypsojęs išėjo. Likau sutrikusi bet ir šiek tiek džiaugiuosi. Juk galbūt pavyks iš čia dingti.
Gulėjau lovoje. Ir žiūrėjau į lubas kai kambario durys prasiverė pro jas įėjo be kaukės vaikinas. Sutrikusi greitai atsistojau. Priėjęs sumurmėjo:
- Čia aš Nusiramink. Ištiesk sveikaja ranka.- sutrikusi paklusau jam. Ant jos uždėjo antrankius o kitą ant savosios.
- Kodėl tu be kaukės? Kodėl man padėti? - išdrįsau paklausti jo. Jis lėtai pakėlė į mane akis:
- Nes man jau pabodo viskas. Aš tave pagrobiau nes norėjau pamokyti Toma. Bet man niekas nesakė kad tave muš. Sakė Tesiog uždarys kambarį kol gausim pinigus. Kaukės neturiu nes nebijau. Jei sesiu į cype tai bent būsiu padaręs gerą kokį darbą.
- O kam tie antrankiai?
- Kad neatsiliktum. Gerai eime. Nes tuoj mano pamaina baigsis ir ateis tas šiknius kuris praskėlė tau lūpą.
Abu greitai išėjome iš kambario. Begome kuo tyliau ir greičiau ilgais koridoriais. Buvome jau trečiam aukšte kai mus pastebėjo (pasirodo aš buvau užrakinta penktam aukšte). Mus pastebėjo trys raumeningi vyrukai. Mikliai apsisuke ibegome į kažkokį kambariuką. Užrėmė spintą duris atsitraukėmė. Mano širdis plakė nežmoniškai greitai stovėjau lyg ibesta. O tie vyrukai vis daužė duris ir rėkė. Staiga pajutau kaip tas vyrukas timteli mane atgal:
- Eime! Turim lipti pro langą! - suriko jis.
Staigai atsisukau į jį:
- Ką? Tu beprotis. Aš nelipsiu pro langą.
- Liusi, labai prašau nesiginčik ir lipk.
- Ne! Tai savižudybė!!- surikau. Staigai priėjęs suėmė mano veidą delnais ir atidžiai pažvelgė į akis:
- Aš tau prizadejau tave iš čia ištraukti. Tad pasitikek manimi.
Giliai Įkvėpusi linktelejau. Atsitraukęs suėmė mano ranka ir nuėjo prie lango. Atidaręs langą atsege antrankius:
- Ką tu darai?!- surikau.
- Pasitikek manimi.
Numetęs juos prie spintos išlipo pro langą. Atsidusau. Ką man daryti lipti ar ne? Staiga už nugaros išgirdau kaip lūžta spinta. Greitai nedvejojusi išlipau. Tvirtai atsistojusi ant palangės prisiglaudžiau prie sienos. Netoliese išgirdau vaikino balsą:
- Liusi, lipk čia.
Pasukusi į tą pusę galvą kur girdėjau balsą pamačiau už trieju palangių toliau vaikiną. Nurijusi gerklėje tunojusi skaudu gumula pradėjau lėtai slinkti link vaikino staiga išgirdau:
- Ei!! Ji sprunka su tuo naujoku!! - už nugaros šaukė vyras. Staigiai atsisukau. Vyras jau lipo ant palangės. Greitai nusisukusi paspartinau žingsnius. Greitai peršokusi ant kitos palangės vėl paskubomis nuslinkau ant kitos. Jau buvau prie pat krašto kai šokau. Bet šįkart per daug paskubejau ir suklupau. Koja skaudžiai susitrenkiau į mūrinę palangę.
- Liusi!!! - suriko vaikinas. Sukandusi dantis atsargiai vėl atsistojau. Ant kiekvieno žingsnio tą sušikta koja nežmoniškai dūrė ir ji buvo visa uztirpusi. Vėl įsibėgėjus peršokau pas vaikiną. Jis pistoletu išdaužęs langą įšoko į kambarį o aš paskui jį. Atsistoję isbegome iš kambario ir vėl pasileidome bėgti koridoriumi lik išėjimo. Bėgau ir meldžiausi kad tik kuo greičiau atsidurtume lauke. Staiga vėl prieš mus išdygo trys visai kiti vyrai. Apsisuke norėjome bėgti atgal bet už mūsų jau buvo senieji mūsų sekėjai. Mačiau kad vaikinas bando kažką sugalvoti aš apsukusi ant kulnų ratą pamačiau duris. Čiupusi vaikino ranka greitą ibegau pro duris. Uzremusi nugara duris surikau:
- Greitai uzremk jas!
Jis taip ir padarė. Atsitraukė apsizvlagem. Buvome kabinete. Vaikinas pribėgo prie lango. Atidarė jį ir pažiūrėjo į mane. Atsidususi klupšiodama nubėgau prie jo:
- Juk turi būti kita išeitis.
- Nėra, - pareiškę jis.
Kai išlipome pro langą prieš mus atsivėrė krioklys. Didžiulė skylė. Spinta vėl lūžo ir į kambarį įpuolė vyrai. Jis suėmęs mano ranka šoko o aš paskui jį. Rekiau kaip maža mergaitė bet tikrai labai bijojau. Staiga abu panirome į šaltą vandenį. Išnirusi apsidairiau. Jo niekur nesimatė o aš nežinojau kaip šaukti todėl tik blaškiausi. Po kelių sekundžių jis išniro šalia manęs:
- Ja tau kaip tu mane išgąsdinai...- pamačiusi jį tariau.
- Nusiramink aš čia su tavimi.- nusišypsojo jis. - Beje mano vardas Džeikobas.
Sutrikusi atsisukau į jį. Linktelejusi pažvelgiau į viršų. Iš viršaus į mus žiūrėjo trys vyrai. Vėl pažvelgiau į vaikiną. Tada abu isplaukiame į krantą.