Please Kill Me Now

5

Vos išlipome net nepailsėja pradėjome bėgti gilyn į mišką. Bėgant jaučiau kaip rūbai vis labiau limpa man prie odos. Ir koja nežmoniškai skaudėjo bet stengiausi neatsilikti nuo Džeikobo. Kuris atrodė kad jaučiasi puikiai ir jam nieko neskauda.
Staiga skaudžiaja koja uzkliuvau už nulūžusios šakos Parkritusi pajutau dar didesnį skausmą. Sukandusi dantis pameginau atsistoti bet tą koją taip skaudėjo kad neišlaikiau pusiausvyros ir vėl parkritau. Netikėtai pajutau ant savo pečių tvirtas rankas staigiai Atsisukusi pamačiau Džeikobą:
- Aš pati. - nustūmiau jį šalin. Jis atsiduses atsistojo šalia bet Nieko nesakė. Įsiremusi į žemę vėl pameginau stotis bet vėl tas pats. Mėginau jau kokį aštuntą kartą ir vis nepavyko. Mano jėgos silpo ir jau puoliau į neviltį. Atsidususi vėl pasiremiau rankomis į žemę. Nejučia mano skruostais ėmė riedėti ašaros . Sukukčiojau ir staigiai pakilau tačiau netrukus vėl atsidūriau ant žemės.
- Gana. - sumurmėjo Džeikobas. Švelniai pakėlęs mane paėmė nuotakos stiliumi ir pradėjo bėgti. Apsivijusi rankomis jo kaklą užsimerkiau. Nejučia užmigau.
Mane pažadino sirenos. Staigiai prasimerkiau. Gulėjau ant neštuvų ,mane apžiūrinėjo senyvo amžiaus seselė. Vos mums akys susidūrė jį sušuko:
- Ponia Willson! Ji pabudo.
Seselė padėjo man atsisėsti. Pažvelgiau į savo koja ji buvo sugipsuota:
- Tau lūžo koja, širdelė. - pasigirdo kimus mamos balsas. Staigiai Atsisukusi į tą pusia iš kurios sklido balsas išvydau mama, Toma ir Beną. Kaip niekad džiaugiuosi juos matydama. Nusišypsojau :
- Labas, - sumurmėjau. Mama staigiai mane apkabino:
- Aš maniau kad išprotėsiu. Nežinojau nei kur tu nei ką... kol nepaskambino tavo pagrobėjas...
-Mama, kur Džeikobas?
- Kas toks? - sutrikusi atsitraukė nuo manęs. Ir įdėmiai pažvelgė man į akis:
- Džeikobas. Vaikinas kuris mane čia atgabeno. Kur jis?
- Laukia kada galės duoti parodymus. Dabar policija nuvyko suimti tavo pagrobėjų nes jis pasakė. Tik nesakė iš kur viską žino.
Staigai nulipusi nuo neštuvo nubėgau prie Džeikobo. Jis stovėjo atokiau nuo visų ant pievelės ir žiūrėjo į tolį. Sustojus netoli jo tariau :
- Džeikobai...
Jis staigiai atsisukęs pažvelgė į mane:
- Ką tu čia veiki ? Turi gulėti o ne čia būti...
- Baik man čia moralizuoti,- Nusišypsojau. Tada priėjau arčiau ir atsisėdau Jis taip pat atsisėdo šalia manęs- Džeikobai, norėjau padėkoti kad išgelbėjai mane. Beje nesakyk policijai visos tiesos.
- Ką? - staigai atsisuko į mane.
- Na pameluok... aš tau padėsiu. Ir būsiu liudininke tavo naudai.
- Bet kodėl tu padedi man? Juk aš tave pagrobiau ...
- Bet tu ir mane išgelbėjai. Rizikavai savo gyvybę. Ačiū...
- Nėra už ką dėkoti. Tesiog... Tesiog supratau kad blogai darau.
Nusišypsojusi apkabinau jį o jis mane.