Please Kill Me Now

12

Mačiau, kad vyras neketina paleisti tad atsidususi atsisukau. Šeip ne taip išsilaisvinusi paėmiau į rankas tušinuką ir knygutę. Kuo mandagiau nusišypsojusi pažvelgiau į juos:
- Atsiprašau. Kokia aš nemandagi. Gal dar ko norėsite?
Susizvalge vyrai vėl pažvelgė į mane:
- Dar alaus.
- Supratau. Tuoj jums atnesiu.
Nusisukusi kuo skubiau nuėjau. Kai jau stovėjau savo vietoj ten kur ir turiu būti nes aš juk barmenė o ne padavėja pažvelgiau į Tima:
- Ar turi laisvą minutę?
- Juk tu čia bose,- nusišypsojęs padavė vyrejai užsakymą. Šis vaikinas ima man patikti. Nusišypsojusi ipyliau penkis bokalus alaus. Tada sudėjusi ant padėklo padaviau jį jam. Akivaizdžiai sutrikęs vaikinas pažvelgė į bokalus radai mane:
- Ir ką dabar daryti?
- Nunešk septintam nuo lango staliukui.
- Supratau,- atsiduses nuėjo. O aš lengviau atsikvepusi ėmiau aptarnauti klijantus sedinčius prie baro. Netrukus grįžo į mano mokinys. Paėmęs iš virėjos jau paruoštus patiekalus prieš einant prie staliukų sustojo prie manęs:
- O kodėl tu pati negalėjai nunešti?
- Toks mano noras. O tu mano mokinys tad turi vykdyti mano norus.
- Supratau..,- sumurmejes apsisuko eiti bet aš greitai sugavau jo ranka. Šis sustingęs atsisuko į mane. O aš nusišypsojusi sumurmėjau:
- Ir taip bus visą ilgą mėnesį.
Vaikinas dar giliau atsiduses greitai nuėjo. Nusišypsojusi pažvelgiau į septintą staliuką. Vyrai gerdami alų ir apie kažką įdėmiai kalbėdami stebėjo mane. Sugniaužusi kumščius ėmiau pjaustyti citrinas. Taip ir pralėkė visa diena. Darbas, Darbas, Darbas ir vėl gi darbas.
Susitvarkiusi darbo vietą ir persirengusi išėjau iš baro. Ėjau namo niuriomis miesto gatvėmis. Galėjai girdėti kaip kažkur krebžda pelės, kaip kazkuriame bute pykstasi kokia pora ar mamyčiukas pykstasi su mama, kaip kažkur vingiuotomis gatvėmis kokį kelių erelį vejasi policiją ar greitosios automobilis skuba į kokio ligonio namus bijodami kad nespės ir jis mirs.
Man visada patiko naktį vienai vaikščioti niuriomis katvėmis. Klausytis miesto garsų kurių dieną per žmonių keliama triukšmą negalėjai girdėti. Visi kažkur vis skuba, lekia. Vis pikti jei koks senolis lėtai eina per gatvę ar koks vaikas pasiklydęs užkalbina juos. Vis peikia kokį vargšą, benamį už tai kad jis prašo išmaldos ir nesusimąsto kodėl jis neina dirbti? Gal dėl to kad sveikata neleidžia? Gal dėl to kad taip puolė į neviltį kad visa skausmą nusprendė paskandinti alkoholio taurėje ir nemato kitos išeities? Gal neturi išsilavinimo? Gal neteko visko be turi tik savo gyvybę ir rūbus kuriuos dabar vilki? O kas priims tokį į darbą? Kas norės neišsilavinusio, be dokumentų, murzina, nusigerusio, be turto žmogaus?
   Net naktį einant vienai kokia niuria gatve pro lušnynus galima įžvelgti grožio, gėrio.
  Tačiau ir vėl mano mintis ir apmąstymus nutraukė prie manęs sustojęs automobilis. Nekreipdama dėmesio ėjau toliau. Tačiau vairuotojas buvo atkaklus. Išlipęs iš automobilio pasivijo mane. Užstojęs kelia parodė kas jis toks. Ogi seniai matytas Džeikobas. Sustojusi dirbtinai Nusišypsojau:
- O sveikas. Nusprendei vėl pasekioti mane?
- Visą tą laiką galvojau. Ir patikėk tikrai sunku vienuolikmeti atkalbineti ne susitikti su tavimi. Tai beviltiška.
- Jis sėdi automobilyje? - supratusi jo užuomina Nusišypsojau. Šis prisimerkes linktelėjo. Nežinau kas man pasidarė, bet per tas dienas kol nemačiau šių dvejų vaikinukų aš tarsi atsileidau. Labai pasiilgau Alekso bet ir Džeikobo. Šiek tiek pykstu bet jau nebe daug. Tačiau turiu to neparodyti. O jis tęsė toliau savo kalba:
- Taigi. Aš galvojau ir nusprendžiau tau nebeirodineti kad tavo mama kalta nes tai beviltiška. Ir nekalbėti ta tema kai norėsi pati prabilsi. O gal dabar gali lipti į automobilį taip suteikdama man kvailiui antrą šansą ir vėl būti draugais? - prisimerkes paklausė.
- Aš pasiilgau Alekso, - atkirtusi greitai įlipau į automobilį. Uždarant duris mačiau kad Džeikobas šypsosi bet apsimečiau kad nematau. Atsisukusi į piktą Aleksą kuris nežiūrėjo į mane o bukai spoksojo į telefoną sumurmejau:
- Kai kas sakė kad manęs pasiilgai... bet matau melavo,- atsidususi lėtai sukau tačiau netrukus mano kaklą apsivijo Alekso rankos o skruostą paliko šlapias bučinys:
- Labai labai pasiilgau, - dar suspaudes sumurmėjo.
- Man trūksta oro, - giliai kvepuodama ėmiau juoktis. Tuomet jis mane staigiai paleido. O Džeikobas nusijuokes užvedė automobilį:
- Tai kur važiuojam?
- Į piceriją!!- vienu metu surikome su Aleksu. Staigiai nutile pažvelgeme vienas į kitą tada į vairuotoją. Po neilgos tylos automobilis prisipildė mūsų juoko. Man buvo smagu ir gera nors šalia sėdėjo Džeikobas. Man buvo smagu.

Štai ir nauja dalis!!! Po labai ilgos pertraukos... iš tiesų nerašiau nes dingo įkvėpimas ir noras. Beto turiu draugei iki kalėdų parašyti ir atspausdinti kokia nors istorija kurią turėsiu jei padovanoti. Tad ir laiko nelabai turiu. Tačiau pasistengsiu būti aktyvi, atsakinga, kruopšti. Tad ačiū kad skaitote!

Myliu AUTORĖ 💕💕💕