Please Kill Me Now

3

Pabudau nuo kažkieno purtymo. Prasimerkusi pamačiau piktą to vyro veidą. Na ne veidą o akis nes jis buvo su kaukia:
- Kelkis! - paėmė virvę surišo mano rankas. Skaudancioji buvo subintuota o ant mano lūpos buvo užklijuotas mažas pleistrukas. Jis skaudžiai paėmęs man už rankos ir ėmė temti. Prieš atidarydamas duris užrišo akis. Ėjome gan ilgai ir atrodė kad jis specialiai suka ratus kad nesuprasčiau kur einu. Pagaliau įėjome į kažkokią vesia patalpą. Su kažkuo tyliai pasišnekejes perdavė mane kitam. Kitas vaikinas pasodino mane į kėdę ir tvirtai pririšo kojas, rankas, liemenį prie kėdės. Tada atidengė akis. Sumirksejusi lėtai prasimerkiau. Kiek supratau pagal neryškia šviesą mes buvome rūšį.
Staiga į kambarį įėjo penki kostiumuoti ir rimti vyrukai. Sustoję priešais mane prasiskyre. Už jų stovėjo aukštas, senyvo amžiaus vyras. Jis neturėjo kaukės tik tamsintus plaukus. Priėjęs palietė mano skruostą:
- Labas ,Liusi.
Užsimerkiau. Tada jis suėmė man už smakro ir spustelejo jį taip priversdamas į jį pažiūrėti:
- Tu tikriausiai nepameni manęs.
Sutrikusi įdėmiai pažvelgiau į jį. Jis nusišypsojo:
- Aš tavo tėvas Sigis.
Sutrikau. Ką jis čia nusišneka? Mano tėvas paliko mus su mama kai man buvo dveji. Jis taip šneka kad tik mane palauštu. Tad sukandusi dantis stengiausi kuo švelniau paklausti:
- Kodėl aš čia?
- Na dėl dvejų priežasčių. Pirma kad Tomas jau pusę metų kaip negrąžina mums skolos. O kita kad tavo mama nemoka gražiai susitarti dėl tavo lankymo ir ateities.
- Ką? - jau dabar tikrai nieko nesupratau. Tai jis jau matėsi su mama? Kokios dar ateities?
- Tu įkaitė, kvailute. - nusijuokes atsitraukė. Jau norėjo eiti bet aš surikau:
- Palauk!! Kodėl dabar tu pasirodei? Po tiek metų... kokios dar ateities?!
Atsisukęs nusišypsojo:
- Mažiau žinosi ramiau gyvensi.
- Nekenčiu tavęs! Po tiek laiko nusprendi pasirodyti ir dar parodyti tėvo galia?! Tu man ne tėvas!! O tik spermos donoras!!- neiškentusi surikau ką jau seniai norėjau pasakyti. Jis staigiai atsisukęs priėjo ir iš visų jėgų trenkė. Burnoje vėl pajutau kraujo skonį. O jis pasilenkęs prie pat ausies sušnabždėjo:
- Tu taip su manimi nekalbėsi.
Lėtai Atsisukusi spjoviau jam į veidą. Jis vėl trenkęs išėjo. Likau sėdėti pririšta ir dar kruvina. Mąsčiau aš labiau pykstu ant savo tėvo kuris netikėtai pasirodė ir kaip pasisveikindamas pagrobė mane ar ant mamos kuri apie jo pasirodymą net nepranešė. Neįsivaizduoju nei ką galvoti. Tad nuleidau galvą ir užsimerkiau. Kam kovoti? Kam? Jei aplinkiniai mane vien tik skaudina ir meluoja kam?
Jau snaudziau kai pajutau kad mane atriša. Kai ant peties pajutau tvirtą ranką sumurmejau:
- Aš Nemiegu.
Jis pastatęs mane surišo rankas. Uzrišes vėl akis išvedė. Pagaliau kai jau stovėjau kambarį (Atpazinau pagal kvapą) jis mane paleido. Kai nusiėmiau nuo veido raištį jau patalpoje buvau viena. Atsisedusi ant lovos uzsidengiau veidą rankomis. Atsidususi atsiguliau bet vis dar tebe buvau užsidengusi veidą rankomis. Netikėtai į kambarį kažkas įėjo. Pašokusi greitai atsisėdau. Ten stovėjo vaikinas su maistu. Jis stebėjo mane o aš jį....