Please Kill Me Now

2

Prie manęs sustojo baltas autobusiukas. Iš jo išlipę du kaukėti vaikinai pažvelgė į mane. Greitai Apsisukusi pradėjau bėgti atgal bet netrukus buvau sugauta. Aukštesnysis užlaužė rankas iš skausmo sucypiau. Tada jis man prie veido prikišo servetėle. Prieš prarasdama sąmonę spėjau pamatyti atbeganti Toma.
Atsipeikejusi prasimerkiau. Aplink buvo visiškai tamsu. Mano rankos ir kojos buvo surištos. Iš burzgimo supratau kad guliu bagažinėje. Siektiek Pasislinkusi ėmiau spadtyti kiek galėjau bagažinės šonus bet jie lyg niekur nieko apie kažką toliau kalbėjosi ir važiavo. Trankiau tol kol pagaliau nebeturėjau jėgų. Ramiai Atsigulusi užsimerkiau. Ir kodėl aš ? Kas čia po velnių vyksta?
Staiga automobilis sustojo. Išgirdau kaip jie išlipa. Girdėjau kiekvieną jų žingsnį. Netikėtai pagazine prasivėrė ir man į veidą plūstelėjo šaltas nakties vėjas. Vyras pasilenkęs vėl prikišo man servetėle. Bandžiau nekviepuoti bet galų gale pritrūko oro ir netyčia įkvepiau. Pajutau kaip vidas kūnas atsipalaiduoja o akyse ima mirguliuoti ir netrukus vėl netekau sąmonės.
Atsipeikejusi lėtai prasimerkiau. Sumirksejusi apsidairiau. Gulėjau kažkokiame kambaryje be langų ir tik vienos durys ir tos pačios metalinės. Patalpoje stovėjo vienas stalas, kėdė ir lova. Norėjau atsistoti bet negalėjau. Nes mano ranka buvo pririšta prie lovos o lova tvirtai įtvirtinta prie sienos. Ir tik dabar pamačiau kitas medinės duris. Ant kurių kabojo lentele ,,WC,, . Atsidususi vėl atsiguliau. Staiga durys prasivere ir pro jas įėjo vėl du vyrukai. Nežinau ar tie patys bet du. Jie ir vėl buvo su kaukėmis o kaip gi kitaip. Vienas pradėjo artintis. Sustingusi žiūrėjau į jį. Mano širdis daužėsi lyg patrakusi ir nežinojau ką daryti. Rėkti? Bet kas mane išgirs. Bėgti? Bet esu prirakinta. Gintis? Gausiu atgal ir su kaupu. Nėra variantų. Jam priartėjus automatiškai mano kūnas įsitempę. Pasilenkęs suėmė mano veidą už smakro:
- Jei begsi tai pasigailesi. Jei neklausysi atsiusim kai ką kas tave pastatys į vietą supratai?
Automatiškai linktelejau. Jis įsimojęs trenkė tada vėl suėmė mano veidą ir tvirtai suspaudė taip priversdamas žiūrėti į jį:
- Klausiu ar supratai?!- neslėpdamas pykčio pakartojo jis.
- T - taip, - sukukčiojau.
- Puiku...
- Ei liaukis! Mums negalima jos skriausti. - įsikišo kitas. Jis greitai paleidęs mane atrakino. Tada piktai pažvelgė į kompanijona:
- Pirmas budi tu. - tada pažvelgė į mane- jei būsi gera mergaitė manęs pikto daugiau nepamatysi o jei ne tada ateisiu vienas ir sužinosi kaip neklausyti.
Apsisukęs išėjo. Sulenkusi kelius juos apkabinau. Mane apgynes vyrukas dar šiek tiek pastovejes išėjo ir išeidamas užrakino duris. Staigiai Pašokusi pripuoliau prie durų ir ėmiau jas trankyti:
- Prašau paleiskit mane!! Kodėl aš čia?!!
Bet niekas nekreipė dėmesio. Nežinau kiek laiko trankiau tas duris bet jau rankos skaudėjo. Nebeturedama jėgų ir isverkusi visas ašaras paskutinį kartą trenkiau iš visų jėgų. Ir tada.... pajutau nežmonišką skausmą ir išgirdau trakstelejima. Pažvelgiau į ranką ji nuo trakimo buvo visa kruvina o nuo paskutinio smūgio istinusi ir tvinkčiojo. Bandžiau užgniaužti kumštį bet per kūną perėjo nežmoniško skausmo banga. Parkritusi surikau iš visos gerklės. Lėtai nuslinkusi iki lovos lėtai atsistojau. Bet neišlaikiusi pusiausvyros kritau į ją. Krizdama galva trenkiau į lovos turėklus. Tad iškart netekau sąmonės.
Atsipeikėjau nuo baisaus cypimo ausyse. Pameginau pakelti galvą bet ją suskaudo. Pasukusi į šoną galvą pamačiau kauketa vyruką tai buvo tas pats kuris mane apgynė. Atpazinau iš kvepalų ir jo žalių akių . Mūsų žvilgsniai susitiko. Norėjau pajudinti ranka bet ją nežmoniškai susidūrė. Jis staigai tarė:
- Nejudink. Tau lūžo ranka ir kadangi Krizdama susitrekiai galvą teko pastatyti lašalinę.
- Ačiū...- tyliai padėkojau jam.
- Tu daugiau pasidariai sau žalos nei mes. Ir dėl ko?
Nusisukusi apsiašarojau. Kaip jam lengva kai jo niekas neparobe. Ir dar nežinoti dėl ko. Tada vėl atsisukau į jį:
- Kodėl aš čia?
- Neturėčiau tau to sakyti, Bet matau kad tu nesiliausi kol nepasieksi savo. Tu esi įkaitė. Mūsų šefas laikys tave čia tol ko Tomas grąžins didelę sumą pinigų.
- Ką? Tai aš čia per jį?
- Kitaip nebegalėjome. Jis jau du mėnesius kaip randa būdą išsisukti. Tad... teko.
Nekenčiu Tomo. Jis ir vėl prisidirbo o kam tenka kentėti? Man!! Staiga pro duris įėjo vėl tas vyras. Visas įsiutęs pripuolė prie manęs ir sugriebė už kaklą. Taip jį skaudžiai suspausdamas ir pakeldamas:
- Matau tu manęs nesupratai?! - suriko jis.
- Liaukis! Ji jau taip sužeista. - mėgino raminti kitas. O man pradėjo trūkti oro. Tačiau vyras kitą ranką trekes anam staigiai iš venos ištraukė adata. Iš skausmo surikau. Numetęs nuo lovos numetė ant grindų. Parkritau lyg tyčia ant skaudančios rankos ir aš iš visos gerklės surikau nes skausmas tikrai buvo nežmoniškas. Pasilenkęs atsuko mano veidą į save. Nubraukes nuo akių uzkritusias plaukų sruogas isimojo ir trenkė tik sykart su kumščiu. Vėl Parkritusi pajutau burnojo kraujo skonį. Jis man praskėlė lūpą! Jis nieko nelaukęs vėl atsuko mano veidą į save bet šįkart netrenke tik grasinamai pažvelgė:
- Šiam kartui užteks. Bet jei dar kartą pasikartos tokie bairiai treksiu daugiau. Supratai?!!
- Taip... taip suprantau, - kukčiodama atsakiau jam. Pameginau atsitstoti bet jis spyrė į pilvą. Parkritusi iš skausmo susiriečiau. Apsisukęs išėjo o paskui jį ir kitas. Pažvelgiau į ranką iš kurios ištraukė adata. Ji buvo visa kruvina o toje vietoje kur laikiau ranka buvo pilna kraujo. Pravirkusi užsimerkiau ir net nepajutau kaip užmigau.