Keliais metais atgal

/2

...

Sunkiai pramerkiau akis dėl neaiškiai girdimų balsų.

- Tokia kaip ji vaikinus irgi greitai keičia... Ne, jie netinka vienas kitam... - supratusi, kad kalbama apie mane, ėmiau klausytis kitame kambaryje nerišliai dėstomų sakinių.

Pasukau galvą į kitą pusę ir išvydau vis dar miegantį Leoną. Atsargiai patraukiau jo ranką, patogiai įtaisytą ant mano liemens, ir išlipau iš lovos. Teliko pasikliauti loginiu mąstymu, nes praeitos nakties įvykius galėjau prisiminti lyg per miglą, taigi, sekundėlę pagalvojusi nusprendžiau, kad miegojome Vilo sesers kambaryje.

Švelniai prie Leono lūpų prisiliečiau savosiomis, taip jį pažadindama, ir prisidegusi cigaretę atsirėmiau į lovos kraštą.

- Labas rytas ,- tyliai pratarė jis ir nusišypsojo.

- Dabar maždaug dvylikta valanda ,- išpūčiau cigaretės dūmus.

- Neskauda galvos? - paklausė ir atsisėdo šalia.

- Ne, bet beveik nieko nepamenu. O kaip tu?

- Panašiai.

Pasiėmiau telefoną, padėtą ant šviesių ąžuolinių grindų. Radau keliolika praleistų skambučių nuo Ninos bei Agatos, geriausių draugių, atstojančių griežčiausius globėjus.

Nina žinojo, kad su Čarliu pasielgiau tikrai blogai, tačiau niekada manęs dėl to neteisė, o Agata kiekvieną dieną priekaištaudavo dėl Leono. Ji manė, kad Leonas yra man per prastas ir taipogi daro blogą įtaką. Jai nepatiko, kad rūkiau, retkarčiais išgerdavau ir dar daugybė dalykų, į kuriuos Agata ėmė kreipti dėmesį tik kai išsiskyriau su Čarliu.

- Vėl Agata? - abejingai paklausė Leonas.

Pamiršau paminėti, antipatijos jausmas tarp šių dviejų mano mylimų personų buvo abipusis.

- Taip ,- linktelėjau ir pasiėmusi dar viena cigaretę išėjau į balkoną.

Surinkau Agatos numerį ir kiek dvejodama, švelniai pirštu priliečiau telefono ekraną, taip pradėdama skambutį. Po kelių sekundžių išgirdau piktoką Agatos balsą:

- Leri, kur tu buvai?! Kodėl neatrašei?!

- Nešauk ant manęs, Agata ,- ramiai atsakiau bandydama prisidegti cigaretę.

- Kur esi?

- Pas Leono draugą.

- Kodėl mums nieko nesakei? Bent žinai kaip jaudinomės dėl tavęs?!

- Agata...

- Tai darosi nebejuokinga!..

- Nesakiau, nes žinojau, jog būtum bandžiusi mane atkalbėti, o Nina imtų iš tavęs pavyzdį. Aš suprantu, kad tau nepatinka Leonas, bet aš jį myliu ir tu nieko nebepakeisi...

Nesulaukiau atsakymo, nes po šių žodžių ji atsijungė nuo pokalbio. Pabaigiau rūkyti cigaretę ir numetusi nuorūką į peleninę grįžau į kambarį. Leono jame jau nebuvo, tad ramiai susirinkau savo daiktus (švarkas, ausinės ir cigarečių pakelis) ir priėjau prie veidrodžio.

Lėtai nusiėmiau Leono palaidinę ir padėjau ją ant lovos. Ėmiau stebėti save veidrodyje. Šonkauliai ir raktikauliai matėsi pakankamai ryškiai (žinoma, juk normaliai nevalgiau kelias dienas), susivėlę plaukai krito ant pečių, o ryškiai žalios akys buvo paraudusios ir jau senokai praradusios savo spindesį.

Užsidėjau savąją palaidinę, užsimečiau švarką ir išėjau iš kambario. Patraukiau į svetainę atsisveikinti. Žinoma, ten ir radau visą savo kompaniją. Tobis ir jo panelė sėdėjo ant sofos ir rūkė, o Leonas padėjo Vilui tvarkytis.

- Gerai, mielieji, aš eisiu jau... - pradėjau ilgąją atsisveikinimo ceremoniją.

- Ne, neik. Niekas neleidžia tau ,- šyptelėjo Tobis.

Priėjau prie Tobio ir jo merginos. Apsikabinome su jais, tada su Vilu ir galiausiai priėjau prie Leono.

- Nenori kad palydėčiau? - paklausė, uždėjęs savo rankas ant mano klubų.

- Nereikia... - šyptelėjau.

- Kaip nori.

- Iki, Leonai ,- prisiliečiau prie jo lūpų.

Tas bučinys užsitęsė, bet man patiko. Nors ir negalėjo nepatikti, merginos trokšta tokio kaip jis, kol nesusipažįsta su juo artimiau.

Taigi, po daugiau nei valandos pagaliau buvau namie. Žinojau kad visą savaitgalį teks praleisti ruošiant namų darbus, nes visgi buvau vienuoliktokė ir mokiausi vienoje geriausių sostinės gimnazijų.

Toks ir buvo mūsų su Leonu skirtumas. Jis buvo labai protingas, tačiau mokslai jam visiškai nerūpėjo. Baigęs dvyliktą klasę jis norėjo išvažiuoti į bet kokią tolimą šalį ir gilintis į jos meno kultūrą. Jis netgi buvo pradėjęs pildyti prašymus kelioms aukštosioms mokykloms (nesistebėčiau, tačiau nepamirškime fakto, kad tai ne kas kitas, o Leonas). Aš taip pat ateitį norėjau sieti su daile, tačiau buvo viena problema... Mus skyrė vieneri metai. Leonas nemanė, kad tai yra didelė kliūtis, nes anksčiau ji tokia ir nebuvo. Jis norėjo pasilikti dar metus čia ir po to kartu su manimi išvažiuoti. Deja, negalėjau to leisti ir tai tapo dar viena mūsų skaudaus išsiskyrimo priežastimi.

Drebančiomis rankomis pravėriau savo kambario duris. Tėvų namie nebuvo, todėl mintyse padėkojau dievui. Jo egzistavimu netikėjau nuo dvylikos metų, todėl vadinkime tai tik vaizdingu išsireiškimu.

678 ž