Keliais metais atgal

/13/Wasted

Grįžau namo apie pusę vienuolikos vakaro. Ir nors į lovą atsiguliau po valandos, jūsų neturėtų stebinti, kad vis vien ilgai nesugebėjau užmigti. Pilnai atidariau balkono langą ir mėgavausi vėsa, vyravusia kambaryje.

Ta patalpa, mano miegamasis, alsavo ramybe ir jaukumu. Ant grindų mėtėsi daugybė daiktų, stalas buvo užklotas (daugiausia nepavykusiais) eskizais, o lovos, ant kurios tuo momentu patogiai gulėjau, neklojau gal aštuonias dienas.

Birželio trečiosios rytą, likus keturioms minutėms iki septintos valandos, mano tvirtovėje apsilankė tėtis. Jis švelniai (beveik) mane pažadino ir pranešė, kad eilinį kartą atsilieku nuo rytinio darbų grafiko, užtikrinančio atvykimą į mokymo įstaigą priimtinu laiku.

Vyrui išėjus pro duris, sunkiai atsisėdau ant lovos. Sunkiai, nes man skaudėjo žaizdą pilvo apačioje, kurios dar išsamiai neaprašiau.

Kaip žinote, po bet kokios operacijos, nesvarbu, sunki ji ar ne, rekomenduojama kelias savaites laikytis ,,lovos režimo" ir, esu įsitikinusi, kad tokias procedūras ištvėrusių jaunųjų pacientų globėjai ar šiaip rūpestingi giminaičiai tikrai neleidžia šiems lankytis mokykloje. Tačiau jūsų jau nebeturėtų stebinti tai, kad mano atvejis buvo kitoks. Už mane atsakingi asmenys nežinojo apie vaisiaus šalinimo operaciją ar skausmus, kuriuos dėl jos kenčiau.

Apsirengti: užsisegti užtrauktuką, įtaisytą tamsiai žalios, strijas dengiančios suknelės nugarinėje dalyje, užsimauti juodas kojines ir užsirišti baltų sportbačių batraiščius, deja, nebuvo lengviau nei išvis išlipti iš lovos. Bet man pavyko. Pavyko ir pasidažyti, susišukuoti bei patepti žaizdą vatos gumulėliu, suvilgytu dezinfekuojančiu skysčiu, neišleidžiant jokio garso, kuris būtų išdavęs kaip stipriai skaudėjo.

Nepasakosiu apie savo dieną mokslo ir žinių rūmuose, nes, vis dėlto, nieko įdomaus neatsitiko. Tai tebuvo mažiau nei devynios valandos, kurias praleidau su Leise, stebėdama mirštančius devintokus, alpstančius dešimtokus, nevykėlius vienuoliktokus ir likusį mokyklos elitą.

Pasibaigus aštuntai pamokai palikau fizikos kabinetą ir lėtai lipau laiptais žemyn. Pasiekiau pagrindines duris fojė ir išėjau iš pastato. Vis dar ramiai kulniavau takeliu, kol mano akys užkliuvo už pažįstamo vaikino, teisingai, Leono.

Brunetas buvo apsirengęs tamsiais rūbais, tačiau balti sportbačiai ir taipogi balti ausinių laideliai švietė iš tolo. Dvejodama priėjau arčiau. Sustojau likus maždaug pusės metro ilgio tarpui tarp mūsų ir tada šis pagaliau atkreipė dėmesį į mane.

- Suknelė? - sumurmėjo Leonas būtent šiuo klausimu pradėdamas pokalbį.

- Atsiprašau, Leonai... - tyliai ištariau ir delnu paglosčiau jo skruostą.

- Tai tu nori viską baigti? - grubiai patraukęs mano ranką vėl paklausė jis.

- Nenoriu.

Na, aš nenorėjau, tikrai. Bet žinojau, kad mūsų santykius reikėjo baigti ir nieko nebelaukti. Iš pradžių, nenorėjau, kad Leonas metus lauktų kol pabaigsiu mokyklą, o vėliau, pasidariusi abortą, jaučiau, kad meilė Leonui nebėra priimtina.

Man išvis buvo sunku žiūrėti į Leoną, užuosti jo kvepalus ar jausti jį patį. Taigi, turėjau išspręsti dilemą: ar dvi savaites, iki kol Agata Leonui papasakos apie jo nužudytą, nevenkime šio žodžio, vaiką, būti jo mergina ar išsiskirti dar prieš didįjį skandalą. Savaime suprantama, nepriklausomai nuo to ką būčiau padariusi, Leono jaučiama neapykanta man nebūtų silpnesnė, tačiau, kaip ten sakoma, viltis - durnių motina.

- Man reikia tavęs, Leonai. Tu tik neišeik, nepalik manęs vienos šiame pasaulyje... - ištariau bandydama sutramdyti ašaras, pripildžiusias abi akis.

- Nepaliksiu ,- atsiduso Leonas ir apkabino mane.

- Atsiprašau... - sumurmėjau padėjusi galvą ant jo peties.

Žinoma, Leonas manė, kad atsiprašiau už keistą elgesį, užsitęsusį kelias paras, tačiau aš tikrai neturėjau to omenyje. Atsiprašiau dėl to, nes flirtavau su Leono draugu, Saimonu, ir, savaime suprantama, dėl padaryto aborto.

Susikabinę rankomis palikome nykią mokyklos teritoriją. Mintyse sekundėlei palyginau save su princesėmis iš pasakų, kurias kartu su savimi išsiveda jų per ilgai laukti princai. Labai banalu, žinau...

Norėjau, kad būtų bent šiokia tokia intriga, tačiau puikiai supratau kur mane vedasi Leonas. Visos populiariausios vietos mieste - aplankytos, o žaviausi takeliai - išvaikščioti. Tai su vienu, tai su kitu, nes viskas, iš dalies, kartojasi, tik žmonių veidai keičiasi...

O kaip aš šlykštėjausi savimi, nesugebu net apibūdinti. Suvokimas, kad Leonas vis vien sužinos apie tyčia pražudytą gyvybę, o svarbiausia, kad net ne iš manęs, tiesiogine to žodžio prasme, žudė. Lėtai ir skausmingai graužė mane iš vidaus.

Negalėjau leisti Leonui liesti manęs, kai jis to norėjo, dėl kaltės jausmo ir žinoma, fizinį diskomfortą keliančio dilgčiojimo papilvėje. Sunkiai ištvėriau ir švelnius pirštų sunėrimus, bučinius, keliaujančius kaklu, bei nepamirštamus apsikabinimus.

Aš tiesiog supratau, kad viskas artėja prie pabaigos ir laikini santykiai netrukus baigsis...

O kas tada? Tada dar vieno šilto prieglobsčio paieškos. Dar vienas vaikinas, telpantis į mano vis mažėjančius kriterijus idealiam partneriui, dar viena nevykusi draugystė, dar vienas skaudus išsiskyrimas...

Tai, kad Agata pasielgė kaip visiška savanaudė, per daug arba per mažai galvojanti apie savo draugus, tikrai apsunkino situaciją. Jos dėka Leonas ,,mano paslaptėlę" sužinojo ne bet kada, o per savo mokyklos baigimo šventę.

734 ž