Keliais metais atgal

/6

Pamiegojau su Leonu jo patogioje lovoje kelias valandas ir maždaug penktą ryto jau buvau grįžusi į namus. Parsigavau, kaip ir minėjau, padedama taksi. Iki septintos valandos dar leidau sau pailsėti, o tuomet vėl atsikėlusi (tik nebe nuo žadintuvo, o nuo tėvų skleidžiamo triukšmo) nusiprausiau, apsirengiau gan paprastais drabužiais: juodais džinsais, plyšusiais per kelius, balta palaidine, tamsiai mėlynu švarku, šiek tiek pasidažiau ir palikau namus. Nei su tėčiu, nei su mama tą rytą nekalbėjau ir, žinoma, eilinį kartą praleidau pusryčius.

Iš tikrųjų, maždaug nuo trylikos metų pradėjau labai ,,rūpintis" savo svoriu. Žinoma, niekada netilpau į trisdešimt ketvirto dydžio drabužius, tačiau pagal kūno sudėjimą buvau pakankamai plona. Deja, to nesupratau ir kankindavau save nežmoniškai mažomis porcijomis, turėdama iliuziją, kad sverdama penkiais kilogramais mažiau, tapsiu patrauklesnė bei gražesnė. Praėjus keliems metams ši problema susitvarkė, o tie penki kilogramai niekada negrįžo, tačiau tuo metu, apie kurį dabar pasakoju, valgymo sutrikimai vėl pasirodė, tapdami dar viena neatsiejama dalimi mano gyvenimo.

Kai prisistačiau pirmoje pamokoje, jau buvo kelios minutės po aštuntos valandos. Tyliai pravėriau duris ir atsiprašiusi mokytojo bei lydima keliolikos klasiokų žvilgsnių nutipenau į savo vietą. Per šią pamoką sėdėjau su Leise. Mes buvome geros draugės, turinčios nuosavą geriausių draugų mokykloje trijulę.

Klestelėjau savo kėdėje ir išsiėmusi vadovėlį ieškojau reikiamo puslapio.

- Labas ,- sušnabždėjo Leisė.

- Labas.

- Kaip su Leonu?

- Nakvojau pas jį ,- atsidusau.

- Tu kaip visada savam stiliui ,- prunkštelėjo ji ir paliepė pasakoti smulkmenas.

- Vakare susitikome senamiestyje. Dėl to kad ten pasirodyčiau, turėjau elgtis kaip serijinė žudikė, pavyzdžiui, negirdimai išsmukti iš namų...

- O dieve, Leri... - pakėlė antakius Leisė šypsodamasi ir davė ženklą, kad tęsčiau.

- Na, mes susitikome, atsiprašiau jo, o tada keliavome į Leono butą. Iki penktos valandos pamiegojau ten, o tada su taksi grįžau namo.

- Neblogai...

- Žinai kuri dalis buvo geriausia? Ta kad užmigau Leono glėbyje, supranti... - svajingai šypsodamasi pažiūrėjau į Leisę.

- Man patiko šita istorija ,- sarkastiškai pagyrė nepabaigtą pasakojimą paskutinis mūsų trijulės narys, Garbanius Džeikas.

Džeiko pilnas vardas buvo Džeraldas, tačiau niekas nesivargindavo jo taip vadinti. Niekada nesugėbėjau rasti panašumų tarp pavadinimų Džeikas ir Džeraldas, tačiau tai nebuvo svarbu. Na, o Garbanius tebuvo pravardė, kilusi dėl jo labai netvarkingų plaukų, turinčių neaiškią struktūrą.

- Jei tau patiko, vadinasi ji tikrai buvo gera ,- nusivaipė Leisė.

- Panašiai kaip ir tu, Leise ,- mirktėjo jai Džeikas ir vėl sutelkė dėmesį į savąsias rašliavas sąsiuvinyje.

- O dieve... Tai buvo šlykštu ,- pavarčiau akis ir iki pamokos galo su jais nebekalbėjau.

Pirmos dvi valandos mokykloje prabėgo tikrai greitai. Nieko nuostabaus, visą laisvą laiką praleidau su Leise ir Džeiku.

Nebuvau užsidariusi ar nebendraujanti, tikrai ne, tačiau mūsų klasę sudarantys dvidešimt septyni žmonės turėjo tikrai daugiau nei dvidešimt septynis interesus. Dėl šios priežasties, einant laikui, patys nepajausdami susiskirstėme neaiškiais pogrupiais. Pakankamai geras pavyzdys yra mano, Leisės ir Džeiko ,,laimingasis" pogrupis.

Nuskambėjus skambučiui į trečiąją pertrauką tą dieną, nusprendėme su Leise eiti parūkyti. Mes tam turėjome originalesnį pasiteisinimą, nei daugelis kitų rūkančių moksleivių. Matote, pirmo pastato aukšto užkampyje mus džiugino kitų asmenybių apleista ir užmiršta, erdvi mergaičių tualeto patalpa. Ten buvo trys kabinos, kuriose kartą per savaitę apsilankydavo valytoja. Šoninė kabina prie pat didelio lango, skirta neįgaliesiems, buvo dvigubai didesnė už likusias dvi. Ten užsirakindavome, atsidarydavome langą ir įsipatoginusios mėgaudavomės brangiu žmonijos vėžiu.

Taigi, ilgąją pertrauką su Leise vėl leidome nuosavoje, mums trečius metus tarnaujančioje rūkymo zonoje.

- Žinai, kai baigsiu mokyklą, pasiilgsiu šitos vietos ,- prabilo šviesiaplaukė.

- Pameni kai Džeikas atėjo neišsiblaivęs ir mes dvi pamokas praleidome čia? - prunkštelėjau.

- Dešimtos klasės ypatumai ,- išpūtė dūmus Leisė.

- Taigi...

- Žinai... - nutęsė sakinį ši ,- Mums reikia pasikviesti čia Džeiką.

- Tu gal juokauji? - neaiškiai ištariau, nes tuo pat metu bandžiau prisidegti cigaretę.

- Ne... - sumurmėjo Leisė ir po trumputės pauzės pabaigė aiškinti šios įdėjos motyvus ,- Noriu padaryti tą dalyką, kai įtraukęs cigaretės dūmų išpūti juos kitam į burną.

- Darei taip daugybę kartų ,- pavarčiau akis.

Ji nieko neatsakė. Leisė abejingai apžiūrėjo nuorūką, tada išmetė ją pro langą ir atsisukusi į mane nusišypsojo:

- O galim mes taip padaryti?

Pažiūrėjau į ją žvilgsniu, reikalaujančiu dar vieno paaiškinimo, tačiau suvokiau, kad jo negausiu. Sutikau. Vis vien tai nebuvo pirmas kartas kai taip dariau, o galiausiai, šitoks lūpų sulietimas nėra per daug intymus.

- Palauk sekundėlę... - supratusi, kad sutinku murmtelėjo Leisė ir prisidegė kitą cigaretę.

Sumirksėjau ir nežymiai linktelėjau, šitaip duodama ženklą, kad galime pradėti. Giliai įtraukiau dūmų, kurie šiek tiek graužė gerklę, tačiau tai neužgožė suteikiamo malonumo. Lėtai pasilenkiau prie Leisės ir jai pravėrus putlias lūpas, padažytas šviesiais lūpų dažais, išpūčiau dūmus. Tada ji sučiaupė lūpas ir po kelių sekundžių juos išpūtė. Tuomet pakartojome tą patį, tik apsikeitusios vaidmenimis.

Tai nėra svarbus įvykis šioje istorijoje, tačiau galbūt taip pavyks įtikinti jus, kad kiekvienas žmogus turi daug asmenybės pusių. Nebūtinai visi pasirinkimai gyvenime yra apgalvoti ir nebūtinai visos klaidos yra kvailos. Tiesiog, nepripažinta depresija, vaikystės traumos ir sudaužyta širdis smarkiai komplikuoja blaivų mąstymą.

Išgirdusios skambutį į pamoką, palikome apleistąją mergaičių tualeto kabiną. Ten buvome praleidusios visą tos dienos dvidešimt penkių minučių trukmės pertrauką.

Berūkydamos toje patalpoje, aptarėme daug dalykų. Kalbėjome apie Leoną, Čarlį ir kažkokį vaikinuką, kuris tuo metu beviltiškai siekė Leisės dėmesio.

Įėjome į fizikos kabinetą, krizendamos dėl savo invidualių juokelių, ir atsisėdome į savo vietas. "Atsiduodate cigaretėmis" - pamokos pradžioje gavome šį nedraugišką pastebėjimą iš klasioko. Leisė pradėjo su juo beprasmį dialogą, kuris, šiaip jau, vis labiau panašėjo į monologą, o aš pradėjusi daryti dėstytojo paskirtas užduotis vėl panirau į filosofinius apmąstymus.

Neseniai supratau vieną dalyką. Kai kurie iš mūsų yra labai silpni ir lengvai palaužiami emociškai. Nežinau, galbūt tai priklauso nuo vaikystės ar nenusisekusių santykių skaičiaus... Bet kokiu atveju, silpnesni ieško stipresnių už juos. Akivaizdus pavyzdys esame mes su Čarliu.

Tačiau kai Čarlis tapo man per daug stiprus, per daug pasitikintis savimi ir per daug arogantiškas... Ėmiau ieškoti žmogaus, kuris būtų panašus į mane. Radusi jį nepagalvojau, kad bėgti nuo problemų išties nėra gerai. Tačiau, vis dėlto, ar didelis skirtumas yra tarp meilės ir įsimylėjimo..?

981 ž