Keliais metais atgal

/9/Trippin'

...

Sėdėjau ant žemės, atsirėmusi į sieną, o mano kojos ilsėjosi ant Leono kelių. Stipriai į plaučius įtraukiau suktinės dūmą ir išpūčiau jį. Jaučiau kaip akys vėl šiek tiek prisimerkia, o dėmesys nukrypsta kitur. Idiotiška hipių porelė - būčiau mus taip apibūdinusi.

Tą kartą mes smarkiai susimovėme, nes lytinio akto metu, apie kurį tuoj papasakosiu, arba naudojome labai prastas apsaugas arba jų išvis nenaudojome, nepamenu. Liūdniausia, kad visa tai atsitiko gegužės viduryje, o sužinojau, kad esu nėsčia po maždaug trijų savaičių. Tai buvo birželio pradžia - metas, skirtas dvyliktokų išleistuvėms.

Vėl užsimerkiau ir atsimerkiau. Atrodė tarsi laikas būtų sustojęs. Buvo taip gera... Nenoriu pasakyti, kad leisti ketvirtadienio vakarą rūkant žolę savo tuometinio gyvenimo partnerio namuose yra gera mintis, tačiau jausmas - tikrai nerealus.

Mes beveik nekalbėjome, nes tam, tiesiog, buvome per daug apsvaigę.

Grojant dar vienai lėtai dainai aš šiek tiek pasitraukiau iš savo vietos ir atsidūriau arčiau Leono. Atsisėdau ant jo kelių ir delnu priliečiau nelabai tvarkingus bei jau šviesesnius jo plaukus. Tada mano vaikinas švelniai paglostė mano veidą ir taip dar labiau priartėjome vienas prie kito. Susiglaudėme kaktomis, o to pasekoje, tarp mūsų veidų liko maždaug centimetro tarpas. Tada sujungėme lūpas ir tuo pasinaudodamas Leonas nuėmė mano palaidinę. Nusimoviau džinsus ir leidau jam pačiam nusirengti.

Leonas atsistojo ir ištiesė ranką man, norėdamas padėti (kaip ir minėjau, sėdėjome ant grindų). Jis pasirinko vietą viršuje, švelniai pasiguldęs mane ant savo lovos.

- Myliu tave... Leonai... - sušnabždėjau prieš jam pradedant.

- Myliu tave, mažyte ,- išgirdau tylų atsakymą iš jo.

Viskas vyko įprastai: šiek tiek skausmo, didelis malonumas ir daug šlykščių aimanų, kurių neįmanoma sulaikyti. Jokių įmantrybių, tik paprastas seksas.

Pasisukau šonu ir Leonas mane apkabino viena ranka. Užkėliau savo vieną koją ant jo ir užtraukiau ant mūsų plonytę antklodę.

Žiūrėjau į jo akis ir bandžiau, prisiekiu dievu, nuoširdžiai bandžiau save įtikinti, kad myliu Leoną. Norėjau jausti, kad tai ir yra man skirtas žmogus ir kad maždaug devynis mėnesius kartu praleidome jausdami meilę, tačiau einant laikui padariau vieną išvadą: arba aš nebegalėjau mylėti arba aš nemokėjau mylėti, o už tai dėkoju Čarliui.

Tiesa, dar nepapasakojau kaip per visą šį laiką klostėsi Čarlio gyvenimas.

Čarliui, vis dėlto, sėkėsi nuostabiai. Jekaterina, rusų kilmės, smulkutė bei dailutė blondinė, visiškai užkariavo jo širdį. Žinoma, aš supratau kodėl. Neatsižvelgiant į iš jos trykštantį seksualumą ir standartinio grožio rėmuose telpančius veido bruožus, Jekaterina puikiai sutarė su Čarlio draugais (ko, žinoma, niekada nesugebėjau aš). Taipogi ji buvo paklusni Čarliui, neturėjo žalingų įpročių (vaikinų keitimas profilaktiškai nesiskaitė) ir, vienu žodžiu, vystė visiškai nekomplikuotus santykius. Apie tą merginą man nemažai pasakojo keli Čarlio draugai, su kuriais, dėl labai neaiškių priežasčių, buvau radusi, taip sakoma, bendrą kalbą.

Iš tikrųjų, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, buvau pradėjusi po truputį užmiršti nepavykusius savo ir Čarlio santykius. Nežinau, gal dėl sugrįžusių šiltų orų ar pozityvios atmosferos aplinkoje, kurią palaikė gimnazijų ruošimasis mokslo metų pabaigai ir dvyliktokų išleistuvėms.

Kalbant apie dvyliktokų išleistuves, tai buvo svarbus renginys ir man. Tą dieną turėjau pasirodyti kartu su Leonu ir su juo susikabinus rankomis išdidžiai visiems šypsotis, bandant netiesiogiai įtikinti, kad mūsų draugystė yra nepriekaištinga. Suprantama, atėjus mokyklos baigimo dienai aš negalėjau net pažiūrėti Leonui į akis, tačiau iki tol nutiko ir keli gražūs dalykai.

Tęsiant mano ilgai savyje laikytų ir mane graužusių minčių apie gyvenimą protrūkį, manau, kad privalau paminėti kodėl aš taip neigiamai atsiliepiu apie meilę. Matote, tai labai dviprasmis dalykas, mano nuomone. Čarlis visada liks pirmuoju vaikinu, sudaužiusiu mano širdį, o aš visada liksiu pirmąja mergina, sudaužiusia jo. Kaip ir kiekvienas mūsų bendraamžis, mes pasirinkome, taip sakant, gyventi toliau. Skirtumas tame, kad Čarlis nesugriovė savo ir Jekaterinos gyvenimų. Ji puikiai užpildė tuštumą Čarlio širdyje, kurią palikau aš, todėl, kiek girdėjau vėliau, jie net neišsiskyrė. O štai su manimi ir Leonu visai kas kita... Aš palaikiau santykius su juo mylėdama kitą vaikiną, pastojau nuo jo ir galiausiai viską užbaigiau su trenksmu: ėmiau draugauti su vienu iš Leono geriausių draugų. Vienu žodžiu, sugadinau tą vargšelį taip, kad tikriausiai jis vėliau dar ilgai daužė širdis visoms šešiolikmetėms, turinčioms vilčių ir svajonių apie tobulą draugystę su juo. Tačiau nepamirškime, aš ir pati buvau sugadinta...

Taigi, kad silpno narkotiko, arba kitaip, žolės, poveikis praeitų reikėjo nemažai laiko. Leono namus palikau tik visiškai sutemus, nors šis ir prašė pasilikti. Keista, bet aš nenorėjau.

Nupėdinau iki stotelės, įlipau į autobusą ir užsidėjusi ausinukus klestelėjau sėdynėje. Transproto priemonėje tada spraudėsi daug žmonių, bet visiškai nekreipiau dėmesio į tai. Norėjau miego ir šiek tiek svaigo galva, tačiau stengiausi susikoncentruoti į besiliejantį vaizdą, kurį įrėmino sovietinių laikų autobuso langas.

Važiavau ir pro tą rajoną, kuriame gyveno Čarlis bei keli mano buvę laikini draugai (bendravome iki išsiskyrimo su Čarliu). Vėlgi, prisiminimai neaiškiai perbėgo mano galvoje, bandydami užpildyti emocinę tuštumą.

Juk turėjau jaustis gerai, tikrai turėjau, bet nesijaučiau. Išties, tada manyje painiojosi daugybė jausmų ir vienas iš stipresnių buvo tuštybės jausmas. Atrodė tarsi padariau kažką šlykštaus, ne fiziškai, bet psichologiškai. Nors tai ir nebuvo nei žymusis pirmasis, nei žymusis antrasis kartas kai įsileidau vyriškos giminės atstovą sau tarp kojų, tačiau nesugebėjau suvokti ar to tikrai gailiuosi.

Taipogi, man iškilo ir klausimas: ar aš nuvyliau savo artimuosius?

Agata su manimi beveik nebebendravo, su tėčiu nebendravau aš, o mama net nebeklausdavo kaip man sekdavosi mokykloje. Vienintelė Nina dar buvo šalia, kai tik man jos reikėdavo. Tačiau vėlgi, savanaudiškas požiūris, nes aš nevisada būdavau šalia Ninos, kai jai manęs reikėdavo.

Turėtų atrodyti, kad mano gyvenimas klostėsi tobulai, nes manęs visiškai nekontroliavo tėvai, puikiai įvertinimų atžvilgiu baiginėjau vienuoliktą klasę, turėjau vaikiną ir geriausią draugę, o svarbiausia, už mažiau nei penkių mėnesių manęs laukė aštuonioliktas gimtadienis, tačiau mano gyvenimas, iš tikrųjų, klostėsi neįtikėtinai siaubingai. Ir štai dėl to, mielieji, tikiuosi, kad prieš smerkdami kitą ar išreikšdami jam savo neigiamą (ir dėl to, veikiausiai, netikusią) nuomonę, jūs susimąstysite. Mes visi esame šiek tiek veidmainiai, savanaudžiai ir egoistai, tačiau tuo pačiu, mes visi trokštame vieno - būti mylimi.

967 ž