Keliais metais atgal

/16/Paskutinė

Šioje dalyje tepapasakosiu jums kaip viskas baigėsi. Prižadu, kad įsivels kelios klaidos, kartosiu tuos pačius dalykus, o pati pabaiga nebeturės intrigos. Tačiau aš žinau kaip pasiteisinti. Visada žinojau.

Šiandien tryse sėdėjome ant akmeninių laiptų katedros aikštėje ir ramiai laukėme vidurnakčio. Kocertas, žymus atlikėjas, šimtai žmonių, besigrūdančių sostinės senamiestyje, mane apsikabinęs vaikinas ir jo geriausias draugas - dalykai, nesugebėję nukreipti mano minčių kitur bei sukelti ko nors daugiau, nei tik momentinės laimės.

Vėlgi, turėjau džiaugtis žavaus, mane gerbiančio vaikinuko ir išvaizdaus jo geriausio draugo kompanija, tačiau tada pamačiau, šioje istorijoje taip vadintą, Leoną. Jis sustojo ir praėjo pro mus, savaime suprantama, net nepasižiūrėdamas mano pusėn. Viskas tuo, aišku, nesibaigė. Susitikau dar ir su savo pirmosios meilės draugais.

Taigi, tai šiandien privertė mane padaryti išvadą: kiekvienas gyvename tik pats sau. Kiekvienas mylime tik pats save, kiekvienas nekenčiame tik savęs.  

Aš turiu aibę blogų charakterio savybių: esu nepastovi, pasikėlusi ir savanaudė. Taip pat mano išvaizda nėra ideali: turiu mažiausio dydžio krūtinę, stambias šlaunis, esu gan žemo ūgio, netvarkingų, trumpų plaukų ir su auskaru veide. Atrodo, kam galėčiau kristi į akį?

Man patikdavo siekti vaikinų dėmesio ir jų pačių, tačiau kai tik suprasdavau, kad šie nori ko nors rimčiau - palikdavau. Aš bjauri ir aš nekenčiu savęs. Aš dviveidė. Būdavau su vaikinais, iki tol, kol man būdavo įdomu. Iki tol, kol šie mane nusivesdavo pasivaikščioti, apgaubdavo švarkais, vėsiais vakaras, vesdavosi į renginius, kad supažindintų su savo draugais, vaišindavo cigaretėmis ir dalindavo jau šimtus kartų girdėtus, širdžiai mielus komplimentus. Iki tol, kol jiems prireikdavo santykių ir draugystės. Gyvenime tebuvo du kartai kai man neatsibodo. Tuomet jiems neįdomi tapau aš.

Rašiau šią istoriją, nes tai buvo galimybė išsipasakoti. Aš jau ilgą laiką nebesilankau pas psichologę, tad problemomis išties su niekuo nesidalinu, o stabilumą palaiko tik labai silpni raminamieji.

Jaučiu pareigą papasakoti kaip gyvenimas susiklostė žaviausiai mano veikėjai, Leri.  Taigi, ji draugavo su Saimonu, tačiau santykiai su juo bei kaltės jausmas nedavė ramybės. Leri metė Saimoną liepos mėnesio paskutinę dieną. Praėjus dar mėnesiui Leri grįžo pas Leoną.

Norėjau, žinoma, išskirti Leoną ir Leri visam laikui, tačiau ji taip neviltiškai jį įsimylėjo. Vėlgi, Leri šioje istorijoje mylėjo Čarlį, tačiau įsimylėjo Leoną. Visai kaip ir aš: mylėjau savo buvusį geriausią draugą, tačiau įsimylėjau tamsiaplaukį, kurį vėl pamačiau šiandien.

Pacituosiu savo geriausios draugės, arba, Ninos, kitaip, frazę: ,,čia kai dievui atrodo, kad nepakankamai prisikentėjai". Argi tai nėra ironiška? Sutikti vaikiną, kurį buvai įsimylėjusi, bei vaikino, kurį mylėjai, draugus, tačiau visą vakarą praleisti dar kito vaikino glėby. Štai, štai jums atsakymas, kodėl taip nuoširdžiai nekenčiu savęs.

Tik noriu įspėti, kad saugotumėte patys save. Nesvarbu kiek ,,širdžių sudaužysit", laiko ar draugų prarasit. Viskas tik dėl jūsų, nes galų gale, tik patys sau ir liksit.

Na, o man, atsibodo. Atsibodo daugybė dalykų, tačiau manęs tai jau nebestebina.

Aš tik dar viena mergina, kokios linkiu jums niekad neįsileisti į savo gyvenimą.

Išties, dabar nepasitikiu savimi taip, kaip pasitikėdavau rodant jums kitas dalis. Tačiau aš stengiausi, paaiškinau jums šios istorijos prasmę.

Dėkoju skaičiusiems. Galite drąsiai reikšti priekaištus, nepasitenkinimą ir kritiką komentaruose, mielai skaitysiu, nes esu dar ir dėmesio auka.

Iki pasimatymo!

493 ž