Keliais metais atgal

/15/Emotional one

Leonui palikus patalpą kelias akimirkas spoksojau į vieną tašką visai nejudėdama. Po to prisiverčiau save nukreipti dėmesį kitur ir paėmusi, esu beveik tikra, savo taurę šampano išgėriau likusį jos turinį. Mintyse skaičiavau sekundes, nors ir buvo sunku, iki kol sugrįžo tamsiaplaukis. Mano tamsiaplaukis... Tik mano...

Leonui pravėrus duris, nejučia, instinktyviai, ko gero, pasislinkau arčiau Saimono, sėdėjusio man iš kairės.

- Leri, ateik trupam ,- prabilo Leonas žiūrėdamas tiesiai į mane.

Linktelėjau ir pasitvarkiusi suknelę pakilau iš vietos. Palaukęs manęs Leonas pradėjo eiti pagrindinių buto durų link. Sustojome laiptinėje ir tik tada jis vėl pasižiūrėjo į mane.

- Kada ruošeisi man pasakyti? - paklausė Leonas ir užsikišo cigaretę už ausies.

- Aš...

- Leri, kada?! Kada?! - surėkė jis ir pakankamai smarkiai trenkė kumščiu į sieną.

- Leonai..! - sušukau, kai šis pastūmė mane.

Jis pastūmė mane. Ar jis norėjo ir man trenkti?

- Nekenčiu tavęs ,- sušvokštė likus kelių centimetrų tarpui tarp mūsų.

- Žinau.

- Dieve, kaip nekenčiu tavęs!

- O ką aš turėjau sakyti?! - pratrūkau ,- Ką mes būtume darę?! Augintum vaiką ar mokėtum pinigus už jį?!

- Tu privalėjai man pasakyti! - šaukė Leonas.

Jis stovėjo priešais mane, mūsų veidai beveik lietėsi. Aš bėjėgiškai spraudžiausi vis arčiau sienos, tačiau greitai nebeliko vietos. Nuoširdžiai bijojau jo.

Ačiū dievui, po kelių sekundžių buto durys vėl atsidarė ir į koridorių, praktiškai, įbėgo Vilas bei Tobis, o Saimonas liko stovėti tarpduryje.

Tobis iškart grubiai atitraukė Leoną nuo manęs ir paleido tik po kelių sekundžių, o Vilas pasiteiravo, kas įvyko.

Leonas akimirką spoksojo į mane, o po to apsisuko ir greitai pradėjo lipti laiptais žemyn.

Pamenu, kad suklykiau jo vardą keliskart, tačiau jis neatsisuko. Vilas netrukus atsitokėjo ir išbėgo paskui Leoną, o mane laikė tvirtos rankos. Aš irgi norėjau pasivyti juos, verkiau, rėkiau, tačiau Saimonas (esu beveik tikra, kad Saimonas) manęs nepaleido. Jis murmėjo visokius raginimus nusiraminti ir panašiai, tačiau iš pradžių tai tikrai nepadėjo. Žinoma, po kelių minučių nustojau spyriotis ir Saimonui teko mane paleisti.

- Aš... Aš eisiu, ačiū ,- sušnabždėjau žiūrėdama tai į Saimoną, tai į Tobį.

- Palydėsiu tave ,- ištarė Saimonas.

- Nereikia ,- sumurmėjau ir nubraukiau ašarą, riedėjusią kairiuoju skruostu.

Man tikrai reikėjo, kad Saimonas mane palydėtų. Atsisakiau jo pasiūlymo dėl savo savijautos, o ne dėl to, nes nenorėjau ir jo matyti. Ačiū dievui, Saimonas viską suprato teisingai. Šis kažką pasakė Tobiui ir tada priėjo arčiau manęs. Tobis, beje, tą vakarą visiškai neįsikišo į mano ir Leono konfliktą. Jis tik stebėjo mane paniekos pilnu žvilgsniu ir nieko daugiau. Ko gero, tą vakarą patapau tuščia vieta jo bei jo draugų gyvenimuose.