Keliais metais atgal

Įžanga

* Leri.

...

Vėsų rugpjūčio trisdešimt pirmosios vakarą, sėdėjau ant suoliuko parke ir mintyse vėl teisiau save už tai, kad jį taip mylėjau.

Dėl jo, per daugiau nei metus laiko praradau beveik viską: nusisukau nuo artimiausių draugų, palikau manimi besirūpinantį bei nuoširdžiai mylintį vaikiną, Čarlį, o į kasdieninę rutiną vėl grįžo siaubinga emocinė būklė ir valgymo sutrikimai, lydimi nuolat drebančių rankų.

Kodėl? Nes įsimylėjau Leoną.

Su Leonu susipažinome per draugo gimtadienį. Buvau girta, tad pati nieko nepamenu, tačiau geriausia draugė pasakojo, kad jam priėjus nepasikuklinau nusiimti palaidinės ir pademonstruoti prabangios liemenėlės. Tikriausiai todėl, nes būtent tuo metu pereidinėjau sunkų etapą savo ir Čarlio santykiuose. Apibendrintai, jis man įtarinėjo depresiją. Taipogi Čarlis mėgo mane kontroliuoti: neleisdavo bendrauti su jam nepatinkančiais žmonėmis, piknaudžiauti alkoholiu ar cigaretėmis.

Juk buvau tokia problematiška ir mes taip tikom.

Taigi, Leonas buvo visiška Čarlio priešingybė: meniškos sielos, bet be galo uždaras vos prakalbus apie jausmus. Kai man pradėjo patikti jo charakterio privalumai, minusus tiesiog ignoravau. Mums suartėjus, mano geriausi draugai vis kartojo, kad jis mane įskaudins, tačiau galiausiai ne tik Čarlis, bet ir jie prarado viltį. Jie mane tiesiog paleido, leisdami man pačiai suvokti, kokią klaidą darau.

Deja, nors iš pradžių mano ir Leono draugystė buvo tobula, ėmė daugėti spragų. Pavyzdžiui, kartais jis išeidavo visai nakčiai, man nieko nesakęs, kartais jis flirtuodavo su kitomis, o kartais keldavo pavydo scenas.

Vis dėlto, kad ir kokia ši draugystė buvo nepastovi, žinojau vieną: Leonas mane tikrai mylėjo. Buvau tuo užtikrinta, nes visų pirma, mes buvome geriausi draugai ir sielos, reikalingos viena kitai.

Dar kartą pažvelgiau į telefono ekraną ir įsitikinau, kad jau visą pusvalandį laukiu savo vaikino. Atsidusau ir laukiau toliau, vis galvodama kokiais žodžiais pasakyti, kad skiriuosi su juo. Tikriausiai pirmą kartą nenorėjau, kad Leonas ateitų, nes visgi skyrybos nebuvo mano mintis, tačiau tik tokiu būdu į savo gyvenimą galėjau susigrąžinti artimuosius.

Galiausiai mano dėmesį patraukė vis artėjantis, pažįstamas žmogaus siluetas. Ta pati eisena, suplyšę per kelius džinsai, kurie man taip patiko, netvarkingi, tamsūs plaukai - pagrindinės detalės išdavusios, kad tai ne kas kitas, o Leonas.

Pamatęs mane jis nusišypsojo ir paspartino žingsnį. Atsistojau nuo suoliuko, pažvelgiau į jį nuverktomis akimis ir puoliau jam į glėbį. Apglėbęs mano gležną kūnelį tvirtomis rankomis, Leonas pabučiavo į kaktą ir pasisodino šalia, ant to pačio suoliuko. Prisidegęs cigaretę davė vieną man ir tik tada pradėjome šnekėti.

- Aš tave labai myliu... - išpūtusi cigaretės dūmus ir žiūrėdama į jo mėlynas akis, užtikrintai pasakiau.

- Leri, mažyte...

Kai po šio kreipinio mano skruostu nuriedėjo ašara, supratau, kad naktys buvo sukurtos, tam, kad kas nors jas apraudotų ir tą kartą, ši pareiga teko man...

417 ž