Keliais metais atgal

/3

Praėjo dar viena savaitė, pilna mokslų, geriausių draugių moralų, kelių susitikimų su Leonu bei pokalbių su tėvais, kurių metu turėjau įtikinti juos, kad mano emocinė būklė tėra stabili... Atrodo, ji irgi buvo tokia kaip visos.

Juk su gyvenimu tvarkiausi gerai, tiesa? Beveik visi aplinkui manė, kad viskas man yra gerai. Vienas iš nedaugelio žmonių, žinojusių tiesą, buvo Leonas. Dažnai nueidavome į parką ar kokią kitą jaukią vietą ir pasidalinę cigaretėmis kalbėdavome apie viską. Iš vienos pusės, nuostabus jausmas yra pasitikėti savo vaikinu visu šimtu procentų ir jaustis prie jo taipogi visiškai laisvai, bet šis atvejis buvo kiek kitoks... Ilgainiui tapau tuo pačiu šimtu procentų priklausoma nuo jo.

Nebepriekaištaudavau Leonui dėl jo padarytų klaidų, nes bijojau jį prarasti. Blogiausiu atveju, ramiai naktimis išsiverkdavau ir vėl leisdavau rutinai kartotis... Svarbiausia man buvo tai, kad jis yra šalia ir mane myli. Jo rūpestį vertinau žymiai labiau, nei kitų žmonių, man taipogi rodančių dėmesį. Vienu žodžiu, man rūpėjo tik Leonas...

Būtent dėl to, įvykis, apie kurį tuoj papasakosiu, ir yra toks svarbus šioje istorijoje. Tą kartą suklydau aš ir ši mano klaida paliko pirmąją didelę juodą dėmę mūsų santykiuose.

Taigi, penktadienio vakarą sėdėjau priešais veidrodį ir dažiausi. Telefonas buvo padėtas ant grindų, šalia manęs, nes dalyvavau telefoninėje konferencijoje su Nina.

- O kiek ten maždaug bus žmonių..? - dar vieną klausimą uždavė Nina.

- Nežinau, kaip visada. Gal dvidešimt, dvidešimt penki... - atsakiau, stengdamasi kuo lygiau paskirstyti šešėlius ant viršutinio akies voko.

- Negerk daug, prašau ,- išreiškė savo perdėtą susirūpinimą ji.

- Gerai... Bet kokiu atveju, su manimi liks Leonas, todėl viskas bus gerai.

- Žinau aš Leoną...

- Tikrai nenori kartu važiuoti? - pertraukiau Ninos dejones tiesmuku klausimu, stebėdama savo atvaizdą veidrodyje ir ieškodama trūkumų galiausiai baigtame makiaže.

- Nenoriu. Nepažįstu nieko ten ir šiaip... Geriau namie pabūsiu.

- Kaip nori. Galėsiu ryte užsukti pas tave?

- Galėsi, tik paskambink prieš tai.

- Gerai, ačiū. Žodžiu, einu jau ,- atsistojau ir pakėliau telefoną nuo grindų.

- Sėkmės, daug negerk.

- Iki, myliu.

- Myliu.

Atsijungiau nuo pokalbio ir įsitikinusi, kad atrodau tikrai gerai išėjau iš kambario. Mamai buvau eilinį kartą pamelavusi, kad nakvosiu pas Niną, todėl tikiuosi, kad tai jums paaiškino kodėl teiravausi jos, ar galėsiu užeiti ryte.

Žodžiu, susitikome su Leonu, nusipirkome alkoholio ir susikabine rankomis, laimingi žygiavome centro aikšte link Tobio buto. Nesistebiu tais keliolika piktokų ir kiek niekingų praeivių žvilgsnių, kurių susilaukėme. Juk visgi atrodėme kaip pagrindiniai veikėjai iš romantinės dramos žanro filmo apie problematiškų paauglių porą. Leonas dešinėje rankoje laikė gan brangaus viskio butelį, o kairiuoju delnu spaudė manąjį. Tuo tarpu, aš savo laisvajame delne teturėjau telefoną ir cigarečių pakelį.

Galiausiai atėjome pas Tobį ir, žinoma, buvome sutikti labai šiltai. Buvo susirinkę apie trisdešimt žmonių, tačiau visi buvome, vaizdžiai tariant, savi.

Viską gerai pamenu iki tos vietos, kai visi sustojome svetainėje ir pirmą kartą išgėrėme po stikliuką stipriųjų gėrimų. Po kelių valandų jau buvau apsvaigusi ir visi to vakaro prisiminimai tesudarė vieną neaiškų kratinį.

Taigi, rūkėme balkone su keliomis panelėmis. Viena iš jų buvo Marina, Tobio panelė, todėl laikiausi arčiau jos. Kitų dviejų žinojau tik vardus, tačiau tada tai nebuvo labai svarbu. Kalbėjome taipogi apie nelabai reikšmingus dalykus, tačiau juk apsvaigus viskas iš dalies praranda prasmę.

Po kelių minučių su Marinos pagalba grįžau į kambarį. Norėjau surasti Leoną, tačiau buvau per daug girta. Bent jau galima laisvai daryti tokią išvadą, nes jaučiau, kad Marina laikė mane už parankės net ir kalbėdama su kažkokiu vaikinu, atėjusiu į kambarį.

- Čia Leri, pasirūpink ja, jei nori būti bent šiek tiek naudingas... - neaiškiai girdėjau griežtą Marinos balsą.

- Ką man daryti su ja? - pasimetė vaikinas.

- Nežinau, sugalvok.

Po tų žodžių Marina mane paleido ir aš nebeturėdama į ką atsiremti susverdėjau vietoje. Tikriausiai būčiau parkritusi, bet tas vaikinas mane pagavo ir švelniai apkabino.

- Taigi, Leri sakai... Eime kur daugiau žmonių? - pradėjo kalbėti jis su manimi.

- Eime ,- išlemenau ir mes nuėjome į svetainę.

Leono ten nebuvo, todėl situacija tą sekunde tapo nekontroliuojama. Vaikinas nežinojo, kad būtent aš esu buto antraeilio savininko geriausio draugo mergina. Kitos personos, buvusios su mumis tame kambaryje, irgi nepažinojo manęs arba manė, kad tai tėra nekaltas pokštas. Išties, tam nepažįstamajam labai nepasisekė. Taigi, jis pasisodino mane sau ant kelių arba aš pati vulgariai ant jų užlipau, o tada, kiek pamenu, ėmiau flirtuoti su juo ir viskas baigėsi mūsų bučiniu.

Kai jau buvau pilnai sugrūdusi savąjį liežuvį į nepažįstamo devyniolikmečio burną ir mėgavausi jo liežuviu savojoje, kambario duris pravėrė Leonas. Bet netgi toje situacijoje jis pasirodė nepriekaištingai... Pamatęs mus ir per kelias sekundes įsitikinęs, kad tikrai jo mylima mergina yra visiškai girta ir laižosi su tikriausiai visą vakarą rūkusiu žolę nepažįstamuoju, jis tiesiog apsisuko ir išėjo.

Prisiekiu dievu, aš būčiau bėgusi paskui Leoną, šaukusi, kad viską galiu paaiškinti, o kai jis galiausiai pavadintų mane kekše, būčiau apsiverkusi, kaip ir pridera tokioje situacijoje, bet deja, šiam scenarijui nebuvo lemta išsipildyti. Aš buvau per daug apsvaigusi, todėl paskui Leoną vietoj manęs bėgo Marina, o mane laiku atėjęs Vilas tiesiog atitraukė nuo devyniolikmečio...

843 ž

* Kitą savaitę istorijos nepildysiu. Taip pat būtų smagu sulaukti Jūsų nuomonių. Ačiū skaitantiems!