Keliais metais atgal

/14

Taigi, iškart pranešiu jums, kad su Leonu iki jo šventės, mokyklos baigimo proga, neišsiskyriau. Savanaudiškai išnaudojau Agatos nustatytą maždaug vienuolikos dienų terminą (išsekusį, beje, per greitai), tačiau tikrai nesigailėjau dėl šios savo klaidos.

Visą tą laiką mes elgėmės lyg ideali pora. Buvome kelis kartus susitikę su, džiaugiuosi galėdama taip pavadinti, bendrais mūsų draugais, o po siaurutes senamiesčio gatveles vakarais vaikščiodavome susikabinę rankutėmis. Surūkėme nenormaliai didelį kiekį cigarečių ir turėjome pokalbius, kurių dar ilgai nepamiršiu. Vienu žodžiu, savotiškai atsisveikinau su juo ir emociškai pasiruošiau iškentėti negatyvo, pykčio, nusivylimo bei neapykantos bangą, adresuotą man.

Dvyliktokų išleistuvės vyko penktadienį, birželio keturioliktą dieną, o visų jaunesnių gimnazistų, savaite vėliau.

Ta birželio keturioliktoji buvo tikrai ypatinga. Žinoma, pirmiausia, dėl to, nes mano vaikinas baigė mokyklą ir oficialiai įžengė į suaugusiųjų pasaulį. Deja, antroji priežastis nebuvo tokia pozityvi. Po renginio, atėjus vakarui, mes išsiskyrėme, staigiai nutraukėme savo ilgokai puoselėtą draugystę, ir daugiau niekas niekada nebevadino manęs Leono mergina.

Taip, mes susitaikėme vasaros pabaigoje, tačiau žmonės, kuriems rūpėjome, nespėjo sužinoti, nes po kelių dienų pareiškiau, kad vėl nebenoriu jausti Leono pervertintos egzistencijos savame gyvenime. Tačiau prie šio incidento irgi greitai grįšiu, prižadu.

Vienu žodžiu, tęsiant pasakojimą apie žymųjį penktadienį turėčiau paminėti, kad įdomiausia dalis, aišku, prasidėjo vakare. Visą dieną praleidau mokykloje, o namo grįžau apie ketvirtą valandą. Kalbėdama telefonu su Nina dariausi makiažą, kuris man pavyko stebėtinai gerai. Vėliau persirengiau: užsidėjau ilgoką bei labai siaurą, tamsiai mėlyną suknelę ir priderinau tuos pačius tobulai baltus sportbačius. Įsitikinusi, kad palaidi plaukai irgi tinka, o aš atrodau bent jau patenkinamai, palikau namus. Netgi tėvai nepagailėjo kelių komplimentų ir pasiūlymo pavežti iki Leono gimnazijos, kurio, visgi mandagiai atsisakiau.

Maždaug dešimt minučių po šeštos valandos aš, dėkui dievui, buvau prie tos mokyklos. Jau prasidėjęs renginys vyko pastato kieme. Parašiau Leonui žinutę, kad šis ateitų manęs pasitikti, nes neturėjau noro klaidžioti po didžiulę žmonių minią, sudarytą iš dvyliktokų, jų giminių, antrųjų pusių, mokyklos darbuotojų ir kelių nepastebimai atsiradusių šventėje jaunesnių gimnazijos atstovų. Ilgai laukti nereikėjo, netrukus pamačiau savo gražuolį, pasipuošusį juodu kostiumu ir nuoširdžia šypsena.

Apsikabinome, pasibučiavome ir susikabinę rankomis, vieną iš paskutinių kartų gyvenime, grįžome pas kitus šventės kaltininkus bei jų palydas.

Saimonas stovėjo kiek tolėliau nuo mūsų, apsikabinęs dviem metais jaunesnę panelę ir įtaisęs savo rankas ant šios sėdmenų, tad iškart priėjau prie Vilo. Šiltai apsikabinome ir persimetėme keliais žodžiais su jo klasiokėmis. Tobis buvo dar toliau, tad susitikus mūsų žvilgsniams, tiesiog, menkai šyptelėjau ir vėl grįžau pas Leoną.

Turėjau progą susipažinti ir su Leono mama. Nuostabi moteris, deja, susidariusi klaidingai gerą įspūdį apie mane.

Pats renginys neprailgo ir buvo tikrai įdomus. Girdėjome ne vieną jausmingą kalbą, pasitaikė nemažai sentimentalumu dvelkiančių minučių, tačiau šventę vis vien galiu minėti tik gražiausiais žodžiais.

Žmonių minia buvo tokia įdomi. Daugiausia dėmesio teko verkiančioms panelėms bei pasididžiavimo jausmo perpildytomis intonacijomis kalbantiems pedagogams bei mokinių globėjams, o aš tyrai laiminga, kaip vaikas, gavęs saldainį, stovėjau apsikabinusį Leoną ir stebėjau savo draugus, oficialiai baigusius mokyklą.

Išleistuvėms pasibaigus, kaip ir įprasta, didžioji dalis abiturientų dideliais būriais išvažiavo švęsti. Žinoma, buvo ir tokių, kurie pasirinko žymiai ramesnį mokyklos baigimo minėjimą, pavyzdžiui, vakarienė prabangiame restorane, turtingų gimdytojų sąskaita, ar panašiai. Deja, Tobis, Vilas, Leonas ir Saimonas viską įsivaizdavo kiek kitaip... Šie keturi žavūs vaikinai, Tobio panelė, Marina, Saimono kelios klasiokės, Leono klasiokai ir aš pasiryžome atšvęsti savaip, kiek pabodusiame Tobio bute. Tiesa, nei Vilo, nei Vilo tėvų toks sumanymas nežavėjo, tačiau man ir Leonui pavyko jį įtikinti, kad prisigėrimas su draugais - geresnis laiko praleidimas, nei dar vienas pasivaikščiojimas senamiestyje su tėčiu bei mama.

Vaikinai persirengė, didžioji dalis jų atidavė kostiumus tėvams ir, štai, vėl mūsų neilgam susibūrusi kompanija nusprendė kartu praleisti penktadienio naktį. Daugelis patraukė iškart į Tobio namus, o aš, Leonas ir Saimonas buvome išsiųsti į parduotuvę su užduotimi nupirkti alkoholio, cigarečių bei maisto.

Iš pradžių naudojomės viešuoju transportu, kurio, savaime suprantame, didžiąją keleivių dalį sudarė jaunuoliai turintys panašius, kaip ir mūsų, tikslus.

Parduotuvę nusiaubėme savotiškai: paėmėme gal šešis butelius alkoholinių gėrimų, turinčių apie keturiasdešimt laipsnių, dvi pakuotes alaus, skirtas pražūtingai vakaro pabaigai, šiek tiek maisto, pusgaminių, išties, o kasininkės Leonas, kaip įmanoma gražiau paprašė tikrai ne vieno cigarečių pakelio. Pardavėja sekundę žiūrėjo į mus labai nedraugišku, drįsčiau teigti, žvilgsniu, kol galiausiai prabilo:

- Ar bent vienas esate aštuoniolikos?

Net nepasisveikino. Nemandagu, tikrai labai nemandagu...

- Taip, sekundėlę ,- sumurmėjo Leonas ir ėmė ieškoti pažymėjimo džinsų bei švarko kišenėse.

Gal minutę jis jo nerado, tad Saimonui atsibodus laukti, šis išsitraukė savąjį ir padavė moteriškei. Ji atidžiai apžiūrėjo kortelę, tarsi bandydama suprasti, padirbta ji ar ne. Grąžinusi dokumentą Saimonui, piktai pasižiūrėjo į mane ir galiausiai pradėjo dirbti savo darbą, taip sakant: skanuoti prekes. Susižvalgėme su Leonu, nežymiai šyptelėjome vienas kitam ir supynėme savo pirštus. Nuostabu, ar ne?

Po savo trumputės kelionės, kuri, deja, baigėsi per daug greitai, atvažiavome pas Tobį. Triukšmingai įėjome, o sutikti buvome irgi ne ką geriau.

Bute garsiai grojo muzika, didžioji dalis vaikinų ir merginų buvo ,,susiporavę" tai nakčiai ir visi bent jau minimaliai apsvaigę. Aš sėdėjau ant Leono kelių, apsisukusi veidu į jį patį. Šalia mūsų buvo padėti du cigarečių pakeliai bei viskio butelys, kurį pasisavinome. Leonas vieną cigaretę burnoje laikė gal dešimt minučių, tačiau buvo per daug užsiėmęs dėmesio skyrimu man, tad pakankamai ilgai jos neprisidegė, o aš tiesiog stengiausi būti geriausia mergina, kokia tik įmanoma vaikinui, tokiu atveju, būti.

Maždaug vidurnaktį, gal kiek anksčiau, nutiko tai ko bijojau labiausiai. Agata paskambino Leonui.

Tiesa, dviejų savaičių terminas...

Šventė, pavadinkim šį reiškinį taip, buvo įpusėjusi. Beveik visi dalyviai buvo apsvaigę, tačiau dar nepasiekę tos stadijos, kai girtas žmogus tampa visiškai priklausomas nuo bent kažkiek blaivesnio. Vienu žodžiu, smagiai leidome laiką, kalbėjomės, mėgavomės vienas kito draugija, kol Leonui suskambo telefonas. Šis atsiprašė, pasakė, kad tuoj grįš ir paliko kambarį.

Deja, grįžęs manęs matyti jis nenorėjo.

Taip, aš nusipelniau visų žodžių, kuriuos išgirdau, tačiau tai taip bjauriai skaudino...

949 ž