Keliais metais atgal

/10/Shawty

Vėsoką trečiadienio popietę, praktiškai, vilkausi iki stotelės, besiklausydama Leisės tauškalų apie jos naujus santykius. Dėkui dievui, Džeikas nesugalvojo keliauti kartu su mumis, nes tokiu atveju tikriausiai būčiau išprotėjusi. Nors ta diena man, iš tikrųjų, visai patiko. Ji buvo tokia paprasta, neutrali ir savotiškai jauki.

Pati aš taipogi atrodžiau paprastai. Tą trečiadienį aplinkinius žavėjau tamsiais džinsais, ryškinančiais mano netobulai plonas kojas, pilka palaidinuke, ilgomis rankovėmis, surištais plaukais ir pakankamai dideliu kiekiu makiažo (vien dėl to, nes jaučiausi negraži išoriškai).

Žingsniavome stotelės link tikrai ne dėl to, nes skubėjome namo. Aš keliavau susitikti su Leonu ir keliais, iš pradžių aiškiai neįvardintais jo draugais, o Leisė nekantravo vėl pamatyti savo dvidešimtmečių draugų kompaniją.

Išvis nežinau kas man buvo pasidarę tuo metu. Namo grįždavau tik vėlai vakare, į mokslus tiek daug dėmesio nebekreipiau, nes žinojau, kad vienuoliktą klasę ir taip baigsiu beveik nepriekaištingai... Didžiausiu kaltininku laikiau ankstyvą vasaros jausmą, aplankiusį mane gegužės antros ir trečios savaitės tarpe, tačiau kas žino ar tai tikrai buvo tiesa.

Vienu žodžiu, nusigavome kartu iki miesto centro ir prie didelės sankryžos atsisveikinome. Ji patraukė į priešingą pusę, o aš kirtusi dar vieną perėją pamačiau pažįstamus veidus: Tobį, Vilą ir Saimoną. Manau, tai yra gan didelis pasiekimas gyvenime kai pamačiusi arba pamatęs viešumoje savo vaikino draugus sugebi nesikuklinant prieiti prie jų, kaip prie savų.

Prisistačiau prie Vilo, nes jis dėl savo ramaus ir, to pasekoje, introvertiško būdo man visąlaik atrodė patikimiausias. Pasisveikinome su juo bei Tobiu, o su Saimonu tik susižvalgėme ir nežymiai šyptelėjome vienas kitam.

- Leonas turėtų būti čia bet kurią minutę ,- tarstelėjo Tobis ir nervingai dirstelėjo į telefono ekraną.

- Gerai... - sumurmėjau.

- Kodėl jūs atėjote atskirai? - ištarė Saimonas žiūrėdamas tiesiai į mane.

Saimono žvilgsnis mane trigdė, tačiau bandžiau išsisukti iš situacijos nežiūrėdama į jo veidą.

- Nes jam šiandien viena pamoka daugiau nei man ,- atsakiau.

- Jie ne pirmą kartą ateina atskirai ,- įsikišo Tobis ir savo ranka tyčia palietė manąją, lyg taip bandydamas padrąsinti.

Saimonas linktelėjo ir toliau kalbėjo tik Tobis ir Vilas. Jie tarpusavyje sprendė neaiškias problemas ir diskutavo nereikšmingomis temomis. Nei aš, nei Saimonas nesikišome. Retkarčiais liktelėdavau bandydama sudaryti įspūdį, kad klausausi, tačiau mano dėmesys buvo sutelktas visai kitur.

Po daugiau nei penkiolikos minučių pamačiau ateinantį ir savo didvyrį. Prisiekiu, jis atrodė taip sumautai gerai... Atraitoti džinsai, tamsi palaidinė, tamsiai mėlynas, didelis švarkas, kurio kapišoną Leonas buvo užsidėjęs bei tamsių plaukų ir šviesių antakių kontrastas sukūrė nuostabų vaizdą. Žinoma, tamsiai žalio stiklo butelys ir viena raudona rožė jo rankoje išvaizdai tikrai nepakenkė.

Kai Leonas buvo vos keliais metrais atitolęs nuo mūsų, praktiškai, pribėgau prie jo ir mes apsikabinome. Jis šiek tiek mane pakėlė ir tuomet sujungumėme lūpas.

- Ilgai laukei? - paklausė Leonas po ilgo pasisveikinimo gestais.

- Nelabai. Vis tiek buvome keturiese.

Jis linktelėjo, įteikė man rožytę ir susikabinę rankomis grįžome prie Vilo, Tobio bei Saimono. Jie pasisveikino su Leonu ir mes visi kiek paėję atsisėdome ant didelių laiptų prospekte. Leonas atidarė šampano butelį ir pastatęs jį šalia savo kojų prisidegė cigaretę.