Keliais metais atgal

/7

Tų metų paskutinį kovo mėnesio penktadienį aš prisiminsiu dar ilgai. Tą kovo dvidešimt penktąją dieną sužinojau, kad Čarlis susirado panelę, teko pasirūpinti visiškai girtu savo vaikinu ir naktį verkiau sėdėdama lauke ant laiptelių šalia manęs nemėgstančio Leono draugo buto. Skambėjo smagiai, tiesa?

Viskas prasidėjo kai grįžusi iš mokyklos prisėdau prie kompiuterio ir pamačiau Čarlio socialinio tinklo atnaujinimus. Jo profilyje mirgėjo nuotraukos kartu su žavia šviesiaplauke, o šilti sveikinimai dėl kiek skubotų santykių pradžios ir kiti panašūsi komentarai tik patvirtino, kad mano buvęs vaikinas tikrai gyvena toliau.

Iš tikrųjų, tai buvo netikėtas smūgis tiesiai į paširdžius...

Peržiūrėjau visas jų fotografijas ir perskaičiau kelis komentarus. Puikiai supratau, kad kadanors taip turėjo nutikti, tačiau nemaniau, kad viskas įvyks taip greitai.

Jaučiausi tikrai bjauriai. Tenorėjau likti namuose, tūnoti savo ankštame miegamajame ir visą vakarą gailėti savęs.

Kelias valandas man tai puikiai sekėsi. Girdėjau kaip iš darbo grįžo tėvai, tačiau vėliau ko gero jie vėl išvažiavo. Girdėjau ir žmonių balsus lauke, tačiau manęs tai nedomino. Norėjau pamatyti Čarlį, vėl jį jausti jį ir būti su juo...

Laikas vis bėgo, o aš neįsivaizdavau kur buvo ar ką darė Leonas. Iš tikrųjų, man tai irgi nebuvo labai svarbu... Na, bent jau ne tąnakt. Deja, sulaukusi vienuoliktos valandos vakaro gavau žinių apie savo vaikiną. Man paskambino Vilas ir net per daug tiksliai apibūdino Leono būklę...

- Klausau? - atisiliepiau.

- Leri, mes... Mes turime tokią mažą problemėlę... - neaiškiai išlemeno Vilas.

- Kur tu esi? -pasiteiravau, nes fone girdėjosi neaiškūs garsai.

- Senamiestyje, prie kažkurio buto laiptinės...

- Kuo aš galiu padėti?

- Matai, mes ten esame keturiese... Ir Leonas labai girtas, o mes nežinome ką su juo daryti...

- Mes..? - pakartojau tą įvardį, norėdama tikslesnio paaiškinimo.

- Aš, Tobis ir Saimonas. Na ir žinoma, Leonas.

- Ką Leonas dabar daro? - sutrikusi paklausiau.

- Dabar jis su Saimonu sėdi ant laiptų ir rūko... Gali atvažiuoti? Pasitiksiu tave prospekto aikštėje.

- Gerai, duok man dvidešimt minučių.

- Gerai.

Vos baigusi pokalbį iš savo rašomojo stalo stalčiaus išsitraukiau šiek tiek pinigų, pasiėmiau raktus ir tyliai išėjau pro duris. Buvau beveik tikra: tėvai anksčiau ar vėliau susipras, kad manęs nėra namuose, tačiau juk reikėjo prisiimti geros ir mylinčios merginos pareigas.

Nutipenau stotelės pusėn ir įsėdau į tikriausiai paskutinį tą parą centro kryptimi važiuojantį autobusą. Buvau pikta dėl Leono poelgio ir nenumaniau kaip įvykiai klostysis toliau. Svarbu paminėti, kad Saimonas ir aš jautėme abipusį antipatijos jausmą (panašiai kaip Leonas ir Agata). Saimonui patiko Leono buvusi panelė ir dėl to jis buvo įsitikinęs, kad aš tikrai nesu geresnė už ją.

Galiausiai išlipau stotelėje netoli tilto ir pradėjau eiti prospekto aikštės link. Miestas atrodė nuostabiai. Pastatų langai, tiltas bei gatvelės mirgėjo nuo šviesų, iš barų neaiškiai girdėjosi muzika ir, žinoma, nedaug žmonių vaikščiojo senamiestyje...

Pamačiusi Vilą pagreitinau ėjimo tempą ir netrukus prisistačiau šalia jo.

- Labas... - pasisveikinau kiek uždususi.