Ta akimirka buvo nepakeliama. Tu išėjai. Tai pasakęs tiesiog išėjai. Tiesiog nusisukai ir nuėjai. Likau viena. Viena tarp daugybės skaudžių minučių. Tarp skaudžių skaičių. Nepakeliamai spaudžiančių žodžių.
Tačiau jei tik būčiau žinojus, kodėl mane palikai...
Šaltas, kovo mėnesio oras kanda mano žandus, o išdykėlis šiaurys kedena tamsius plaukus. Stoviu ir netikiu ką kątik išgirdau. Neitas mane mylėjo visa savo širdimi, visalaik man išsipasakodavo ir visalaik paguosdavo. Negali būt kad jis taip tiesiog pasielgė.
Ką aš padariau? Gal jį užpykdžiau? O gal ką pasakiau?
Noriu griūti. Kad ir į purvą. Skruostu nurieda ašara, juoda it mano mintys. Ją nubraukiu daug greičiau, nei nuviju mintis.
Krentu keliais į šlapią, kovo mėnesio dirvožemį ir susiriečiu. Verkiu ir noriu, kad šaltas vėjas, mane nupūstu. Nuskrisčiau toli. Kiek galėdama toliau nuo šio jausmo ir minčių.
KAMU SEDANG MEMBACA
Trylika (Baigta)
Cerita PendekKai tave gyvenimo keliu už parankės lydi meilė ir laimė, tu net nesusimąstai, kaip nebegrįžtamai gali viskas pasikeisti. Jei ne prakeiktas likimas, ir jei ne prakeiktas skaičius trylika, Aizelės gyvenimas būtų daug spalvingesnis bei daug prasmingesn...
