Ir štai. Stoviu čia ir kalbu apie tai, apie ką mažiausiai noriu kalbėti. Stoviu čia ir kalbu apie skaičius. Apie mano, tavo, mūsų praleistus skaičius. Apie tuos kurie skaudūs, ir apie tuos kurie kelia džiaugsmą. Kalbu apie skaičius, kurie nieko gero nežadėjo ir gal net nežadės. Kalbu apie mano, jau bevertę meilę tau. Kalbu apie skausmą, liūdesį, pyktį. Kalbu apie likimą ir jo visai nejuokingus pokštus.
Stoviu čia - kapinėse ir skaitau tau, kaip tavęs ilgiuosi. Kaip be tavęs sunku. Kaip be tavęs viskas beprasmiška. Mylėjau, myliu ir mylėsiu tave, kad ir kur tu bebūtum.
Nusibraukiu ašaras nuo skruostų. Sulankstau iš sąsiuvinio išplėštą lapą ir įsikišu jį į striukės kišenę.
Klupiu priešais Neito kapą, apstatytą kalnu gėlių. Kaip tos gėlės beverčiai atrodo. Juk jomis jis nebegali pasigrožėti, ar pasidžiaugti. Jis nebegali nieko. Jis yra niekas.
Uždegu žvakutę ir atsistoju. Mane nukrečia šaltis. Susigūžiu.
Paskutinį kartą nužvelgiu kapą ir nueinu, tačiau mintimis visdar neišeinu.
Keliukas siauras, negrystas akmenimis ar žvyriuku, tačiau jo pabaigoje puikuojasi vaivorykštė. Jos link ir eisiu, su mintimi, kad Tu amžinai eisi šalia. Neitai, tu visad liksi šalia...
ВЫ ЧИТАЕТЕ
Trylika (Baigta)
Короткий рассказKai tave gyvenimo keliu už parankės lydi meilė ir laimė, tu net nesusimąstai, kaip nebegrįžtamai gali viskas pasikeisti. Jei ne prakeiktas likimas, ir jei ne prakeiktas skaičius trylika, Aizelės gyvenimas būtų daug spalvingesnis bei daug prasmingesn...
