Puikiai pamenu tą vakarą, kai po ilgos tylos, galiausiai man paskambinai. Labai džiaugiausi tavo skambučiu, tačiau tavo balsas buvo pasikeitęs. Tavo balsas striginėjo, skambėjo dusliai... Labai gailiuosi, kad nieko nesiimiau.
Gyvenimas be Neito tapo bespalvis. Viskas baltai juoda. Nebepakeliama rutina. Erzinantis rytinis žadintuvo garsas, beskoniai pusryčiai, bevertės pamokos ir beverčiai pažymiai. Kiekvienas veiksmas nebekelia džiaugsmo.
Sėdžiu ant sofos, priešais televizorių. Rodo žinias, tačiau ką per jas sako aš negirdžiu. Man tai nerūpi. Nerūpėtų netgi tada, jei pasakytų, jog netoliese sprogo atominė elektrinė. Rūpėtų tik Neitas. Kaip visada ir buvo.
Per apmąstymus išgirstu telefono skambesį. Be didelio noro nuleidžiu akis į telefono ekraną ir išvystu Neito vardą. Iš džiaugsmo apsiverčia viduriai. Griebiu telefoną ir atsiliepiu.
-Labas. Labai tavęs pasiilgau. Atsiprašau už viską ką padariau. Atleisk. Labai tave myliu.- išpyškinau jam nespėjus net pasakyti pirmo žodžio.
-Mums reikia susitikt.- dusliai ir liūdnai taria jis.
-Gerai. Bet kur. Kad ir į pasaulio kraštą.
Kai tai pasakydavau jis visalaiką nusijuokdavo, tačiau dabar tyla.
-Susitinkam dabar. Prie supynių.
-Puiku, bū...- nespėju baigti sakinio, o jis padeda ragelį.
Šoku nuo sofos ir lekiu į kambarį ruoštis.
VOCÊ ESTÁ LENDO
Trylika (Baigta)
ContoKai tave gyvenimo keliu už parankės lydi meilė ir laimė, tu net nesusimąstai, kaip nebegrįžtamai gali viskas pasikeisti. Jei ne prakeiktas likimas, ir jei ne prakeiktas skaičius trylika, Aizelės gyvenimas būtų daug spalvingesnis bei daug prasmingesn...
