Jis nepasistengė. Nekovojo iš visų jėgų. Išėjo.
Kitą dieną jį pasiglemžė liga. Jo gyvybės liepsna užgeso ir bet kokia vilties kibirkštėlė buvo užlieta ašarų upe.
Jis mirė balandžio tryliktą, trečią valandą ryto. Kaip tik tada mane ir prikėlė Neito mamos skambutis.
Kaip jaučiausi? Viskas plyšo. Skilo. Vėrė. Dūrė. Atrodė, kad netekau pusės savęs. Atrodė, kad ši žinia, visam laikui atėmė ne tik jį, bet ir dalį manęs. Skausmas buvo toks sunkus, toks nepakeliamai sunkus... Jaučiau, kaip ašaros mane spaudė. Spaudė tikrąją to žodžio prasme. Dar truputis ir jos būtų mane sutraiškiusios kaip uodą. Būčiau ištryškusi su visais kraujais. Būčiau nebegyva ir tai būtų daug geriau, nei gyventi be jo.
YOU ARE READING
Trylika (Baigta)
Short StoryKai tave gyvenimo keliu už parankės lydi meilė ir laimė, tu net nesusimąstai, kaip nebegrįžtamai gali viskas pasikeisti. Jei ne prakeiktas likimas, ir jei ne prakeiktas skaičius trylika, Aizelės gyvenimas būtų daug spalvingesnis bei daug prasmingesn...
